Virginija Adomonytė. Pagarbūs jausmai
2008 06 26 | bernardinai.lt
Esu jausmų lydima. Mano žodis yra gyvas jausmu, mano laikysena – tai jausmų atspindys, mano santykiai su kitais – tai besikeičiančių jausmų gama. Su jais esu man vienai žinomoje gyvenimo dalyje ir viešumoje. Jie kasdien yra tampantys mano pakeleiviais, bendražygiais, mano iškalba pasauliui. Nesidroviu savo jausmų, bet juos išreiškiu, kad jie kalbėtų proto kalba, mano pasirinktų vertybių kalba. Kiekviena jausmo išraiška siekia tapti pagarbia, nes taip matau save tikrovėje šalia kitų gyvenančiųjų. Esu šalia kitų gyvenančiųjų, mažiau ar daugiau jausmingų, besitikinčių būti priimtiems ir suprastiems. Neužimu man skirtos erdvės, bet ja dalijuosi. Dalijuosi, parodydama savo santykį su užmirštais, nustumtais į užribį, neįžūliais, neparodomaisiais, neįkyriais, nepataikaujančiais, ne daugiažodžiais, tik daugiakalbiais, turinčiais spalvingų minties išraiškų, jausmų. Jie sukuria tarpusavio buvimą pasaulyje šiltu, daugiaprasmiu ir giliu savo žmogiška esme – pačia jautriausia, subtiliausia asmenybės išraiška. Jausmai atveria žmogiškumą – jų pagarbumas atveria žmogiškumo gylį ir beribiškumą.
Esu atsakinga už savo jausmus. Atsakinga už jų kalbėjimą pasauliui, už minčių atspindėjimą tam tinkama išraiška. Tam tinkama? Kaip įtikti sau ir pasaulio žmonėms? Ar įtikti nereikia niekam? Auklėju savo jausmų išraiškas ir jų turinio skaidrumą nuo vieno susitikimo iki kito, nuo vieno vertinimo iki kito. Skiriu savo jausmams dėmesį, kaip savo asmenybės daliai, kuri sukuria tarpusavio dialogą ir kuria visų buvimo lauką, taikų ir draugišką ir kiek įmanoma pasiekti – harmoningą. Kurdama remiuosi man svarbiomis vertybėmis, kurias pažinau, išsirinkau, į kurias stengiuosi lygiuotis. Kartais iš kitų pagarbumo nujaučiu kokiomis vertybėmis remiasi mano pašnekovas. Žinau, kad svarbu pasirinkti atskaitos tašką - taip nubrėžiu gaires visoms savo išraiškoms ir pripildau jas turinio, kuris sukuria erdvę, gerą būti. Ir vis dėlto, norėdama kalbėti apie pagarbius jausmus, pradedu nuo pagarbių jausmų sau. Nes pirmiausia įžeidžiu ir pažeminu save, norėdama primygtinai įteigti savo tiesą. Pasakyti savo nuomonę neįžeidžiant - tai ir išmintis, ir laimėjimas – pagarba. Pagarba žodžiais – jų aiškumas, nedviprasmiškumas. Žodžiai skirti suprasti, perduoti savo santykį apie tai, ką kalbu ir apie tą, su kuo kalbu. Tai yra informacija ne tik apie tai, ką nori pasakyti, bet ir apie save patį. Išryškėju kalbėdama žodžiais išreikštomis mintimis. Ir daiktai, reiškiniai, sąvokos išryškėja nuspalvintos mano santykio, mano vertinimo, kaip asmeniškai perteikiamas pasaulio vaizdas. Pagal sukurtą vaizdą, susidaro įspūdis ir apie tą, kuris tą vaizdą perteikė. Labiausiai subtilus turėtų būti humoras. Jis kaip druska pagardinant kalbą. Tačiau per daug humoro paverčia santykius nuolat juokingais. Juk nejuokaujama nuolat, kaip nuolat nesidžiaugiama ir nuolat neliūdima. Nuolat stengiuosi budėti ir saugoti tą asmenybės dalį, kuri arčiausiai žmonių. Artumas gali ir užgauti, ir būti užgautas. Ten yra pilna jausmų sankaupa – jie dera vienas su kitu ir lyg laukia mano ženklo pasirodyti tarp žmonių, kad sustiprėtų tarpusavio ryšys, kad būtų patvirtintas mano atsidavimas ir mano pagarbumas kitoniškumui. Pažinti ir priimti kitoniškumą pajėgiu pagarbiai priimdama save ir kitus – kaip Dievo apdovanotuosius unikaliomis dovanomis.
Neatitraukdama akių nuo jausmų kitimo, įvertinu savo būklę, to paties jausmo žvilgsniu – įvertinu džiaugsmą džiaugsmu, liūdesį liūdesiu. Kad neapsirikčiau savo jausmus vertindama, pasikliauju protu. Sustoju, susimąstau – nebūtina nuodugniai tyrinėti, kuo gyvenu, kokiais jausmais pasaulį spalvinu – svarbu –kuo mažiau klysti vertinant ir netapyti jausmų giliai įsigeriančiomis spalvomis. Švelnesnes spalvas, galima pakeisti malonesnėmis spalvomis ar širdžiai artimesniais tonais. Jausmai įvertinami, kaip pajėgia įvertinti širdyje įsigalėję, nuo seno renkami, tikrinami, vis iš naujo svarstomi kriterijai. Paruošti tokį vertinimo matą galiu susipažinusi su žmonijos ištyrinėta, pergyventa, iškentėta ir išdžiūgauta patirtimi.
Atrodytų, visi visada gyveno turėdami praeitį. Lyg nebuvo pirmųjų. Pirmuoju priimu Tą, kuris buvo visada, yra visada – yra amžinas. Pirmuoju priimu Tą, kuriame atrandu savo praeitį, dabartį, nedrąsiai klausiu ateities, bijodama užsiminti apie amžiną buvimą. Ateitis rūpi ne iš smalsumo – iš nerimo, kad neiškentėsiu ateinančios bėdos, kad galbūt galėsiu geriau pasiruošti iš anksto žinodama. Deja, negalėsiu geriau pasiruošti – skausmą lygiai taip pat skaudės ir džiaugsmas lygiai taip pat apsuks galvą. Negaliu pasiruošti tvarkingam jausmų išgyvenimui. Galiu bandyti save paruošti, išmokyti save jausmus pagarbiai priimti.
Ir galiu stengtis mokyti save pagarbių jausmų. Stengiuosi visą laiką, kurį prisimenu kartu buvus su manimi. Aiškumą ir supratingumą pasiekiu pagarbiais jausmais. Tikiuosi ir iš artimo supratimo ir pokalbio tęsinio, kurį pradėjau savyje, slaptoje nuo kitų subrandinau. Kalbėdama savyje, patikrinau dar neištartus žodžius savo jausmų matais ir su pagarba išleidžiu juos į žmones, kur susipažįstu su kitų panašiu kalbėjimu. Jeigu pagarbūs jausmai nesusigūžė, nenusisuko, jeigu jie nesustojo kaip įbesti, iš baimės būti užgauti, iškreipti – tokie jausmai, atgaivina, atnaujina, nepalieka manojo pasaulio lyg stovimo vandens.
Jausmai bet kuriuo atveju reaguos į ateinančias pasaulin mintis, taip pat pasitiks mintis, ateinančias iš kitų. Jausmai jautria savo prigimtimi negali nieko nesakyti. Gali būti tylėjimas, bet ir jis bus arba labai didelio skausmo tylėjimas, arba pertekusio džiaugsmo tylėjimas. Tuomet aš juos itin jausiu. Neišėję iš manęs, jie kalbins mano jautriausią dalį, kurią vadiname įvairiai: ir širdimi, ir siela, ir pačiu širdies pakraščiu, kur retai, kas užsuka, kur net baugu nežinomos man asmens dalies.
Kaip gera gimstančiam žodžiui sutikti pagarbų jausmą, labai jautrų, persmelkiantį ir įvertinantį jį tuo pat akimirksniu. Sakau sau – ir mintis turėtų būti verta pagarbos. Bet jeigu į laisvę ištrūko ne visai baigta, šiurkštoka mintis, jeigu kažkuriuo momentu aš suklydau? Ir tuomet gera sutikti pagarbų jausmą – ne audringai viską nušluojantį, bet savo ramumu sustabdantį kažką nelabai vykusio, taisytino. Ramumas – lyg jausmų subtilus vertintojas, ir ateina jis iš gilios, jau pamirštos prigimties, ateina jis iš gilios, jau sukauptos patirties. Ramumu labai aiškiai ir labai giliai jaučiu. Jaučiu visą kalbos vingiavimą, minties pradžią, jos tapimą daug pasakančią, kad ir kokiu jausmu būčiau aplankyta – esu atidi ir atsiliepianti. Arba tyli. Jausmų pagarbumas to išmokė.
Pagarbūs jausmai iš tolo atpažįsta svarbiausią klausimą, jį pasitinka deramai ir siunčia į tą kertelę, kurioje mintis geriausiai tarpsta, kur klausimas gali būti paruoštas atsakymui. Taip, man labai svarbu pagarbūs jausmai minčiai pasitikti. Ir tai vertindama, stengiuosi teisingai atpažinti ir gerbti su manimi gyvenančiųjų jausmus. Ir labai toli nuo mano pripažįstamos vertybinės nuostatos gyvenančiųjų pasaulį gerbti. Kai nesuprantu šalia esančiojo nuoširdumo, galiu pagarbiai pažvelgti į jo nuostatas. Sunkiausia – pagarbūs jausmai, kai akivaizdžiai iškreipiamos vertybės ar niekinamos. Aš tegaliu nusisukti neprabilus, akivaizdžiai parodyti, kad turiu kitokį požiūrį, drįstu teigti – kitokį gyvenimą. Šis išdrįstas akibrokštas yra pagarba mano jausmams. Tik niekada nežinau tikro atsakymo, patvirtinančio mano teisumą. Lieka abejonė paliekanti mane dėl jo nežinioje. Todėl ieškau nuostatų, besiremiančių bendražmogiškomis vertybėmis, kurios amžių amžiais buvo ir yra kuriamos, tikrinamos, žinomos ir laužomos taip, lyg būtume klydę ištisus šimtmečius.
Ir sustojo jausmų išraiška ties mano išgyventomis, daug kartų permąstytomis, tikrintomis, atmestomis ir vėl priimtomis vertybėmis. O klausimai vis dar ieško atsakymo. Ir ieškos, nes klausimas apie mane pačią taip pat ieško atsakymo ir ieškos iki pabaigos. Bet savęs aš nenubraukiu, taip pat nenoriu nubraukti vien panieka „senųjų“ vertybių. Gal geriau patikrinsiu dar ir dar kartą. Atsikvėpsiu ir vėl iš naujo pažvelgsiu iš tolo į tiek kartų matytąjį savo gyvenimą. Kad skaudžiai neapsirikčiau ir nepasakyčiau po šimto metų, kad klydau.
Laiko matu vertindama, visada randu išmintingesnių ir pasilieku prie tų žmogiškųjų vertybių, kuriomis galiu savo jausmus išmokyti pagarbumo kitoniškumui, savitumui, paprastam kalbėjimui, paprastam žiūrėjimui, išlikusiam, nežymiai, be garso atgimstančiam gerumui.
