Virginija Adomonytė. Bežadėje tikrovėje...
2008 06 26 | bernardinai.lt
Gyvenimo tikrovės patyrimai įvairiais laiko tarpsniais yra skirtingi: yra raminantys ir guodžiantys, yra džiuginantys, bet yra ir skausmingi, kupini nevilties, kupini nebylios nekalbančios tylos, kuri lyg neperžengiama kliūtis nebeleidžia suprasti nei savęs, nei pasaulio, nei Dievo. Ne tik suprasti nebeleidžia, bet ir jausti. Pats buvimas tuščias, tik žingsnių aidas jį patį byloja.
Tik tam tikram laikui praėjus, galiu įsiterpti į naująsias patirtis ir jose jaukiai jaustis.
Bet tai vėliau, gerokai vėliau, po neišmatuojamų išgyvenimų tarpsnio.
Atrodytų, niekada nebebus įmanoma jaukiai jaustis nesvetingoje, skaudžioje tikrovėje, kur manasis gyvenimas jau nebeatsispindi. Belikęs tik nebylus žiūrėjimas į niekur. Ir ėjimas į niekur, ir stovėjimas, ir buvimas... – viskas išslysta iš proto ir jausmų kontrolės ir logikos. Uždaryti įėjimai ir išėjimai, sustingusios mintys... Ir taip, atrodytų, tęsiasi be pabaigos, kaip ir pati begalinė nežinia. Kas liko man? Kas liko iš manęs? Tai klausimas visiškos nevilties akivaizdoje. Būna ir tokia tikrovė – vieniems skaudžiau, kitiems švelniau tenka su ja susitikti. Čia susitinku su savimi tokia, kuri nebežino, ar dar gyvens gyvais jausmais, natūraliai, šiltai priimdama save, pasaulį, Dievą. Tokiomis akimirkomis nejaučiu gyvybės savyje. Net nuoskauda Dievui ateina vėliau ir lyg nuolatinis priekaištas seka, kur tik eičiau, kad ir ką daryčiau. Jaučiuosi visiškai viena po bežadžiu Dangumi ir tik vėliau suprantu, kad tai tik apleistumo jausmas, ir kad aš nebeatpažįstu tikrovės, kurioje nesu viena. Tuo metu esu labai jautri ir jausmai arba klaidina, arba yra visai apmirę. Dievo tylėjimas nepakeliamas – net pati savęs bijau, nes niekur savęs neatpažįstu. Neatpažinimas savo aplinkos, nei savęs toje aplinkoje, nesugebėjimas įsiterpti ir harmoningai derėti prie gyvenimo visumos sukelia kančią ir šleifu nusidriekia neišsipildžiusiais jausmais į niekur.
Tik vėliau suprantu, kad turiu išgyventi ir tą laiką, kai negaliu spręsti net mažmožių, nekalbant apie svarbius dalykus. Palieku viską bejėgystei ir Dievui – tuomet Jo net neįvardydama – ir imuosi visiškoje neviltyje remtis ja pačia, nes ji yra arčiausiai ir skausmingiausiai išgyvenama – tuo metu ji viena man likusi. Būdama toje neviltyje vienoje draugėje, įžiūriu galimybes, kurios bejėgiškai atrodo prieš tą nebylų skausmą, kurį išgyvenu.
Suprantu ir įvertinu situaciją tik vėliau. Tik vėliau suprantu, kad ne man spręsti, kas padeda ar kas mane smukdo. Ne man spręsti, kokiu pavidalu turėtų ateiti išeitis. Iš manęs tikimasi vieno vienintelio judesio vilties link. Net tada, kai to judesio nebegali būti. Tas vienintelis, pirmasis judesys yra pradžia dar neįvardytos, dažnai mums nepažinios tikrovės, kurią kuriame ne mes, kuri mums yra dovanojama. Aš vadinu tas dovanas Dievo dovanomis, nes nuoskaudas juk taip pat išsakau Dievui. Dažniau su nuoskaudomis esu arčiau Dievo, nes skausmingos patirtys be ribų veržiasi Jo link ir joks sveikas protas, net pagarbūs jausmai nebepajėgia to kartėlio sustabdyti, ar visiškos bežadės, sustingusios tylos, tvyrančios manyje. Net nebekalbu. Esu lyg be alsavimo. Ir vis dėlto tuomet tokiai savo būčiai lieka prieštaravimas, kurį išsakau ar ištyliu Dievui dėl nepakeliamos būklės. Prieštaravimas, protestas ir galimybė tik pajėgi pasakyti: tai viskas, kas iš manęs beliko. Ir kartais tuose žodžiuose – tai viskas – nebėra nieko. Nei vardo, nei garso, tik užuomina. Bet viliuosi, kad užuominos ateičiai ir užtenka.
Tik vėliau suprantu, kad mano negerumo Dievo gerumas nepaiso – tas nepaaiškinamas akibrokštas žmogui. Tik Dievo gerumo žmogaus nei proto, nei jausmų logika neperpranta. Ir kenčia savo netobulumą. Esu pasaulyje ir tam, kad iškentėčiau tą savo netobulumą – tą nesugebėjimą priimti Dievo valią, tą negalėjimą suvokti, kad tik Dievo valia yra prasminga. Reikia ne vieno postūmio sąmonėje priimti tą nesupratimą, kaip normą, nuolankia žmogiška laikysena. Nes matydama įvykį kaip detalę ir nežinodama visumos konteksto, nepajėgiu dėl silpnumo, trapumo ar išdidumo priimti oriai paskirtąją dalią. Patikėti, kad tai laimingiausia dalia ir yra paskirta iš meilės. Panika kančios akivaizdoje yra pernelyg didelė, kad išlikčiau bent išmintinga. Tik savo vidinėje gilybėje nujaučiu esant kitą laiką, duotą kitokiam gyvenimui, kitokiems sprendimams, kitokiems akiračiams. Savo vidinėje gilybėje nujaučiu nematomą Dievo malonę, veikiančią mus. Dievas turi daug paslapčių ir neturėtume blogai jaustis jų neatspėję.
Tuomet, kai dar nelaukiu, kad kas nors staiga pasikeistų, išgirstu šmėkštelint mintį - kol gyvenimas nesibaigė, viskas dar gali keistis. Jau nesakau, kad turi pasikeisti, nes tuomet su pasibaisėjimu suprantu, kad neturiu teisės tikėtis – tik pareigą.
Nežinau, iš kur ateina ir kaip praeina tokie kardinalūs, išjudinantys visus širdies pamatus gyvenimo pasikeitimai. Nežinau, ar galima to išvengti. Nežinau, kodėl vieniems skirta mažiau, o kitiems daugiau atseikėta negandų. Mums neduota išmatuoti širdžių ir pasverti atskirų gyvenimų. Todėl lieku kantriai su savimi, vis bandydama nesupainioti kantrumo su abejingumu. Bandydama nesiilgėti kitoniško gyvenimo, vis iš naujo bandydama atspėti – kada susitaikyti su esama tikrove, o kada kovoti. Karštligiškas ieškojimas išeities dažnai nuveda į dar didesnę aklavietę, negu susikaupimas ir išbuvimas vienu du su savo neganda. Ir ne viskas yra išeitis, kaip ją įsivaizduojame. Kartais būna svarbiau išgyventi esamą momentą su visu skausmu ar nebylia beprasmybe. Prasmės ženklas nematomas, o pigūs ir greiti sprendimai dažniausiai nėra išeitis. Kartais išeitis būna tik laukimas.
Net atėjus ramybės, susitaikymo, skaidrumo ir dialogo su Dievu metui, nežinau, kuriam laikui bus harmoningas ryšys su viskuo ir visais, su kuriais esu susieta. Nežinau ir tuo nesirūpinu. Net lengvabūdiškai nesirūpinu. Ši atgimimo akimirka man pernelyg brangi, iškalbinga, kad turėčiau rūpintis jos trapumu. Aš nesugebu pasirūpinti savo gyvenimo trapumu. Turiu rūpintis paprastesniais dalykais, tada ateina ir gausumas, į kurį sugebu žiūrėti su nuostaba ir tylėti su nuostaba. Ir jaučiu – tai Dievas persekioja mane kiekvieno akimirksnio gyvu atvaizdu.
Tik tada sugebu suprasti, jog ne aš esu savo gyvenimo Viešpats.
