Transatlantinio dialogo pamokos ir perspektyvos
JAV viešintis Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas lankėsi Strateginių ir tarptautinių studijų centre, kur skaitė pranešimą.
Ekscelencijos,
Ponios ir ponai,
Man malonu skaityti pranešimą JAV ir Baltijos Chartijos dešimtmečio proga Strateginių ir Tarptautinių Studijų Centre, kuris savo intelektualiniu indėliu, mokslo ir politikos korifėjų dėka ne tik pateikia aibę tyrimų ir strateginių politinių įžvalgų, bet ir pasiūlo globalias vizijas bei konkrečius sprendimus nūdienos pasaulyje nestokojančiame iššūkių bei galimybių. Šiandien norėčiau pakalbėti apie JAV ir Europos santykius bei Lietuvos, mažos, bet dinamiškos Baltoskandijos regiono Šiaurės Europoje šalies poziciją. Pirmiausia aptarsiu interesų ir vertybių svarbą tarptautinėje politikoje, po to apie JAV ir Europos saugumo bendruomenę bei iššūkius jai.
Ilgą laiką, ypač šaltojo karo metu, buvo plačiai manoma, kad tarptautiniuose santykiuose svarbiausia yra galia ir nacionalinis interesas. Tačiau pastaruoju metu mes matome, kaip keičiasi tarptautinė problematika ir nauji veiksniai kaip normos, vertybės, identitetas, kultūra vaidina ne mažiau svarbų vaidmenį pasaulio politikoje. Aš manau, kad interesai ir vertybės politikoje yra dvi tos pačios monetos pusės ir labai dažnai vertybės ir tapatybė stipriai įtakoja mūsų interesus. Vertybės mus turi vesti ir politikoje, nes jos yra neatsiejama nuo mūsų tapatybės, interesų ir veiksmų. Tai, kuo tikime, ką puoselėjame ir kuo vadovaujamės gyvenime, yra mūsų savastis. Manau, kad neturi rastis vietos dvigubiems standartams, nes postmoderniame pasaulyje bekompromisis naudos, ne tik politinės, siekimas tampa ne tik norma, bet ir vertybių duobkasiu. Todėl, idealų puoselėjimas ir idėjų svarba negali būti užgožta egoistinio išskaičiavimo.
Norėčiau taipogi pakalbėti apie dabartinį JAV ir Europos santykį. Kartais juokaujama, kad amerikiečiai yra iš Marso, o europiečiai iš Veneros. Ši metafora kalba apie galią kaip esminį tarptautinės politikos elementą: skirtumo tarp JAV ir Europos esmė yra galių disbalansas, dėl pagrįstos JAV hegemonijos ir iš to sekančios skirtingos strateginės kultūros. Tačiau aš manau, kad tos kultūros išraiška yra skirtinga taktika, siekianti tų pačių tikslų. Tik JAV turi realią galią ir ja naudojasi, o ES galia yra išskaidyta, todėl daugiau akcentuoja derybas, tarpininkavimą, mainus, normų laikymąsi. Jei ES Lisabonos Reformų sutartis įsigalios, tai manau, Europoje bus daugiau solidarumo, saugumo, efektyvumo, demokratijos, galios ir net, atsakant į žinomą klausimą „“Kam skambinti Europoje?” konkretesnis telefono numeris ir asmuo Europoje, kuriam bus galima ne tik skambinti, bet ir tartis dėl tų pačių vertybių bei tikslų įgyvendinimo.
Ponios ir ponai,
Teisės viršenybė ir kitos vertybės Europoje yra ilgalaikio Europos vystymosi bei JAV teikiamo saugumo garantijos rezultatas. Pats ES sambūvis yra šiek tiek sui generis nes reikalauja pastoviai suderinti, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tų pačių vertybių suburtų valstybių dažnai skirtingus interesus. Sprendimų priėmimas ES gal tai ir nėra Naujoji Bizantija, tačiau liberalus tarpvyriausybiškumas yra akivaizdus. Todėl derinimas ir derybos Europoje tampa neatsiejama Europos tapatybės dalimi.
Net ir žvelgiant labiau iš istorinio nuotolio, nuo II pasaulinio karo beveik iki pat mūsų dienų, kuomet institucinė Amerikos ir Europos santykių forma paprastai buvo tapatinama pirmiausia su NATO, Europos ir JAV ryšiai pasižymėjo ne partneryste, o aiškiu JAV dominavimu. Europa per visą Šaltąjį karą, išskyrus kelias valstybes, buvo komfortabiliai tingi, joje išsivystė „poilsio kultūra“. Europos saugumą garantavo 5 NATO sutarties straipsnis, JAV branduolinis skydas ir konvencinės pajėgos. Vis dėlto didžiausia garantija buvo - JAV ryžtas ir aktyvumas veikti, kuris nedingo, ir pasibaigus Šaltajam karui.
Tiek JAV tiek Europoje yra kritiniai momentai, kurie apsprendžia saugumo suvokimo kaitą. Europoje tai buvo Berlyno Sienos, o JAV – Bokštų Dvynių griūtys. JAV Prezidentas George‘as W. Bushas 2006 pasakė, kad: ‘Rugsėjo 11-oji Europai buvo reikšminga, tačiau mums tai buvo mastymo pokytis’. Bendrų grėsmių – terorizmo, klimato atšilimo, tarptautinio nusikalstamumo, piktavalių režimų, lokalių karų, demokratizacijos problemų, energetinio ir kibernetinio saugumo, pavojingų technologijų, branduolinių ginklų sklaidos, migracijos ir netgi fizinio saugumo žiūrint į augančias energetinių resursų ir maisto kainas - suvokimas Europoje ir JAV sudaro sąlygas svarstyti apie bendrus atsakus.
Esu įsitikinęs, kad be vertybėmis grįstų santykių plėtros nesukursime tvarios saugumo bendruomenės. Kai kas įžvelgia tarp JAV ir ES konkurenciją, bet aš matau stiprėjančios partnerystės perspektyvą. Galima pripažinti, kad Europa plėtoja minkštojo saugumo aspektus: vystomojo bendradarbiavimo, krizių prevencijos, civilinių ir policinių misijų, derybų instrumentus ir dažnai per lėtai reaguodavo į kylančias saugumo grėsmes, tačiau aktyvavus transatlantinį ryšį Europos pastangos buvo sėkmingos. Kita vertus, lengvos ir sklandžios transatlantinės partnerystės nereikėtų ir tikėtis. Suprantama, kad ES turi ambicijų formuotis kaip savarankiškas geopolitinis žaidėjas. Tačiau tam reikia resursų ir vizijos.
Ponios ir ponai,
Juk nėra beveik nė vieno saugumo iššūkio, kuris būtų aktualus tik Europai arba tik JAV. Tai daro mus natūraliais partneriais ieškant būdų tuos iššūkius spręsti. Globalūs iššūkiai reiškia ir globalią atsakomybę. Istorija jau, regis, yra mus pamokiusi, kad tavo paties saugumo užtikrinimas nereiškia, kad nerusens ar nebus kurstomi konfliktai tavo kaimynystėje. Šiandien JAV ir NATO europinės dalies gynybos išlaidų ir technologijų atotrūkis spėriai tebedidėja. Netrukus snūduriuojanti Europos valstybių politinė valia bus priversta konstatuoti, jog greitai abiejų Atlanto pusių pajėgos tiesiog nebegalės veikti kartu dėl skirtingų resursų ir politinio dėmesio tiems patiems iššūkiams. Europa ir JAV, manau, gali turėti bendrą politiką klimato kaitos, energetinio saugumo, NATO klausimais ir iš tiesų nori konstruktyviai bendradarbiauti. Suprantu, kad konkurencija dėl geresnių investicinių sąlygų, galimo pelno yra natūralus ir ekonominę pažangą skatinantis veiksnys. Tačiau vardan pelno neaukokime vertybių ir susitelkime kartu sutikti tas pačias problemas. Globaliame pasaulyje Europą ir JAV vienija bendros vertybės ir visi mūsų patiriami iššūkiai yra ne individualūs, o bendri. Europa ir JAV yra ne iš Veneros ir Marso, o iš Žemės, kuriai bendros problemos ir galimi jų sprendimo būdai.
Vienas didžiausių tikslų perspektyvoje - būtinybė išlaikyti JAV dėmesį Europoje ir tęsiant bendrą su JAV projektą, baigti kurti saugią ir stabilią Europą su NATO iki Kaukazo. Visi Europos rytų kaimynai turi euroatlantinių aspiracijų ir mes privalome jiems padėti. Po Bukarešto viršūnių susitikimo 2008 m. pavasarį, po derybinio mandato naujai ES-Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarčiai esam klausinėjami, kodėl Lietuva tokia atkakli NATO plėtros šalininkė, remianti šalis, kurios nėra kaimynystėje ar kur nėra Lietuvos investicijų? Mano atsakymas paprastas: mes tikime bendromis Vakarų vertybėmis, jų plėtra. Transatlantinių institucijų plėtros palaikymas ir morališkai, ir strategiškai yra teisingas ir pasiteisinęs bei šiandien duoda geopolitinius ir geostrateginius dividendus. Euro-atlantinės erdvės plėtra paskatino visapusišką valstybės transformaciją, reformų sėkmę ir padidino stabilumą ir saugumą. Sakoma, kad JAV – iš Marso, Europa – iš Veneros. Pagal šį apibrėžimą lyg ir išeitų, kad jos, skriedamos skirtingomis orbitomis, nelabai gali susikalbėti. Tačiau, priminsiu, Europoje yra entuziastingų Transatlantinio dialogo šalininkų, kurie kartais vadinami Naujoji Europa, o kartais pokomunistiniu pasauliu, kuris žino laisvės kainą ir skonį. Gal ši drąsioji naujoji Europa ir yra tie „entuziazmo vitaminai“ - subalansuoti Venerai, bet tinkantys ir Marsui. Ačiū už dėmesį ir mielai atsakysiu į Jūsų klausimus.
