Tomas Taškauskas. Mobilieji Trojos arkliai
2008 06 26 | bernardinai.lt
Karas. Ne veltui visuose istorijos vadovėliuose yra tiek žodžių apie karus. Jie įvyko. Jie tebevyksta. Nuolat. Svarbesni ar mažiau reikšmingi. Išorėje ar viduje. Taip sunku lyg švino prikvėpavus, taip sunku neužmiršti šios patirties tiesos. Tiesos, kad gyvenimas kartais yra sunkus, bespalvis, klampus, sugeriantis...
Nuosavą mobilųjį telefoną gavau palyginti vėlai. Jisai mane tikrai išlygino. Tik ne kaip baltą ar kitaip spalvotą staltiesę, labiau kaip žmogų iš mano draugo eilėraščio „Apgavo žmogų“. Gavau ir buvau apgautas. O apgauti mus galima tik tada, kai šiek tiek to norime... Kada mes norime būti apgauti? Kai Karo Tiesą laikome neparankia ir ne ją norime laikyti savo rankose (tai juk viena iš ryškiausių šios visas moralines formas prarandančios „tolerancijos“ visuomenės žymių).
Toliau, vis arčiau. Vis daugiau žymių ir mano patirtyse. Nors nebuvau tada sau panašus į asmenį, kuris uždaręs savy laikytų nepaprastą gražuolę, šį tą brangaus savy turėjau. Ir Trojos arklį prie mano kasdienybės sienų 17-aisiais gyvenimo karo metais paliko. Paliko mano paties brolis. Tą akimirką dar nežinojau, ką paimu į rankas. Ką paėmiau į rankas? Tiesą užrašant (taip sunku ją užrašyti), daugelio dalykų tada nežinojau. Nei to, kas yra eilėraštis, nei to, kas išvis yra.
Padariau patirties pauzę.
Ir vėlgi, visa ši mano istorija, neįtraukta į vadovėlius ir dar netapusi niekam vadovėliu istorija, pasinaudojimo manimi istorija, primena banalią lietuvišką popdainą apie meilę. Žmogaus ir daikto meilę. Kaipgi gražus, kaipgi gražus, tu mano telefone. Kitais žodžiais, apie žmogaus meilę sau. Kaipgi gražus, kaipgi gražus tu mano. Labai mylėjau save (man atrodė, kad save labai myliu), bet dar labiau savęs nemylėjau. Kaipgi kaipgi... Norėjau užmegzti ryšių, bet nesupratau, kas yra ryšys. Ar tai, kad prisirišu? Kas yra bendro tarp daiktų ir bendravimo? Prisipažinkit, ar Jūs manot, kad galima bendrauti daiktais? Kaipgi graži, kaipgi graži buvo tąkart mano beprasmybės pajauta...
Mobilusis Trojos arklys. Rankose. Kasdien ryte paliečiamas ir juntamas iki pat tamsos užslinkimo... Tasai, kuris palieka tave on-line. Ant linijos, plonytės linijos tarp gyvenimo ir mirties, tarp kalbos ir vien žodžių...
Šitas tekstas, kaip ir ši patirtis, jiedu neturi, neprivalo būti stilingi. Šitas tekstas, kaip ir ši patirtis – jiedu tęsėsi ketvertą metų. Mobilusis Trojos arklys mano kasdienybės viduje. Nepastebimas išsilaipinimas. Nepastebimos rokiruotės. Kas nors iš Jūsų pasakytų – „virusas“. Ir būtų teisus. Virtualybės šachmatai pradeda ir laimi. Minčių pastatų sugriovimai ir nuniokojimai, žodžių prasmės žudynės many palaipsniui tapo kasdienybe. Ketveri metai. Karo. Ir tik gerokai vėliau supratau, kad ta gražuolė, tas geidžiamas karo grobis, tas galimas užpuolikų laimikis buvo manoji laisvė.
Ketverių metų prireikė suprasti, kad tai įveikiama. Kad tai išties karas. Kad tai mano gyvenimo vadovėlio faktai, mano istoriniai įvykiai. Ketverių gyvenimo su nesamais ryšiais rankose metų. Ketverių metų ant minčių smėlio, kur ilgiau neišstovėdavo joks minčių namas. Prireikė. Su Trojos karu susijusios ir dauguma kitų mūsų kasdienybės legendų...
Tada viena diena. Ją galima pavadinti žaibo diena. Ją galima pavadinti Dievo ryšio zona. Ją galima prisiminti. Viena diena. Vienas sprendimas. Nors derybų jau būta ir prieš tai (mažinti išsiunčiamų į kovą žodžių ir painiai užmezgamų ryšių skaičių, įrengti ryto ir vakaro demilitarizuotas zonas). Reikėjo paprasčiau. Vieno atsakomojo manevro. Palikti mobilų Trojos arklį kavinėj ant stalo. Arbatpinigiams.
Dabar vėl esu. Nes esu laisvesnis. Nepamirštu, kad kiti mano karai tęsiasi ir mano istorija tebėra rašoma iš mano „taip“ ir mano „ne“. Taip daug čia manęs. Ir taip mažai manęs čia. To kol kas užtenka. Juoba kad ir santykiai su žmonėmis vis mažiau primena pralaimėjimą...
