Pareigūnės Audronės gerumą pastebėjo vargstantieji ir „Bėdų turgus“
Iš Klaipėdos miesto 4-ojo policijos komisariato tyrėjos Audronės Užandienės žmogiškumo ir nesavanaudiškumo pasimokyti gali bet kas. Nors tarnyboje kasdien susiduria su daugybe nelaimių, tačiau jos širdis išliko jautri ir gailestinga – ji negali abejingai žiūrėti į aplinkinių bėdas.
Pareigūnė negalėjo užsimerkti prieš baisų skurdą
Akcijai „Pastebėk gerą policininką“ parašė Klaipėdos rajone, mažame Kretingalės miestelyje, gyvenanti jauna moteris Vilma Ledovskytė. Jos gyvenimo istorija liūdna: pati nuo vaikystės serga epilepsija, mamos padedama augina trimetę dukrelę Gabrielę, mat vaiko tėvas atsisako tai daryti. Trijų asmenų šeimos pajamos – apie 700 litų per mėnesį pašalpų. Gyvena jos sename name – langai išpuvę, tad namie šalta, skersvėjis – mažoji dažnai serga. Senos išklerusios durys vos laikosi – vietiniai girtuokliai naktimis vis pabando jas išspirti.
Prieš dvejus metus į p. Ledovskytės kaimynystę atsikraustė Užandžių šeima. Audronė Užandienė iš karto atkreipė dėmesį į darbščias, geras moteris ir pasibaisėjo jų skurdu. „Tokių klaikių gyvenimo sąlygų dar nebuvau mačiusi, nors dirbu policijoje, tad su visokiais žmonėmis tenka turėti reikalų, – sako p. Užandienė. – Viena, kai taip gyvena girtuokliai, narkomanai, bet kai taip vargsta padorūs, sergantys žmonės – kai namuose švilpauja vėjai, kai bet koks blogų kėslų turintis prašalaitis gali įeiti pas niekieno neginamas moteris, kai trūksta net būtiniausių dalykų – verčia susimąstyti, kokioje visuomenėje gyvename.“
P. Užandienė sakė, kad dirbant policijoje iš principo nesunku surambėti – tiek skausmo aplinkui. Ji ir pati kažkada bijojusi kraujo, o dabar galinti ramiai prieiti prie žuvusiojo, apžiūrėti jį, paimti daiktinius įrodymus. Vis dėlto jos moteriška, jautri širdis neatsitvėrė nuo aplinkinių nelaimių.
Pareigūnė iš karto susidraugavo su kaimynėmis ir ėmėsi jomis rūpintis. P. Ledovskytė pasakojo, kad su savo rūpesčiais visada galinti ateiti pas p. Užandienę. „Susirgo dukrelė, o pinigų neturiu, – pasakoja p. Ledovskytė. – Ką darysi, einu pas Audronę. O ši iš karto tuo pasirūpina. Žino, kad negalėsime jai atsilyginti, o vis tiek padeda.“
P. Užandienė gelbsti ne tik pinigais. Visų pažįstamų prašo drabužėlių mažajai Gabrielei, atveža jai žaislų, p. Ledovskytei padovanojo naudotą kompiuterį ir užrašė į kompiuterių kursus (beje, mokslai nenuėjo veltui, nes laišką akcijai ji surinko kompiuteriu), nuolat rūpinasi jos sveikata, domisi, kokie gydytojai galėtų ją dar apžiūrėti.
„Ne iš kokios pareigos ar pagyrimų siekdama tai darau, – kukliai sako p. Užandienė. – Dėl jų gerumo, dėl jų šviesumo. Kad matytumėt, kaip jos džiaugiasi kiekvienu atneštu daikteliu, kokios yra nuoširdžios. Noriu, kad Vilma kabintųsi į gyvenimą, kad būtų kaip ir mes visi. Noriu kad jos dukrytė – tokia guvi ir miela – pamatytų kažką daugiau, o ne tik vargą.“
„Bėdų turgus“ sudėjo langus ir duris
Ieškodama kelių, kaip dar padėti, p. Užandienė parašė Lietuvos televizijos laidai „Bėdų turgus“. Atvažiavę laidos rengėjai taip pat buvo sukrėsti tokios padėties. „Nemaniau, kad šiais laikais taip dar gyvena žmonės, – prisimena laidos „Bėdų turgus“ redaktorė Raimonda Varaškaitė. – Ir labai sugraudino toks nesavanaudiškas pareigūnės rūpestis. Kitas į tokią aplinką net koją įkelti bijotų. Stengiasi dėl tų žmonių kaip dėl savų. Svarbu, kad ne šiaip tik pinigų ant stalo padeda, o siekia, kad Vilma ko nors išmoktų, padeda auklėti mergaitę.“
Į televiziją vyko visi kartu. P. Užandienė prisipažino nenorėjusi važiuoti, nemėgstanti viešumo, bet laidos rengėjai prispyrę: „Pati užvirei šią košę, tai ir padėk ją išsrėbti.“ Važiuota ne veltui – gerų žmonių dėka įdėti nauji langai, namus saugo tvirtos durys. Kiekvieną savaitę Kretingalės verslininkai šeimai duoda mėsos.
Žmonių, norinčių ir galinčių padėti, yra
Laidos „Bėdų turgus“ vedėja Edita Mildažytė iš karto prisiminė šią istoriją, nors filmuota ji buvo prieš gerą pusmetį. „Tai buvo labai rezonansinė laida, – tvirtina p. Mildažytė. – Sulaukėme nemažai skambučių. Net iš užsienio skambino norintys padėti. Tai, kad žmonės neabejingi protinę negalią turintiems žmonėms, kad suvokia, kad tai tokia pat nelaimė kaip ir netekti kojos, rodo, kad mūsų visuomenė ganėtinai subrendusi. Sužavėjo nevaldiškas pareigūnės požiūris į šitą atvejį. Ir mes Audronės nepamiršome, ji buvo paminėta „Bėdų turgaus“ padėkos koncerte.“
Po laidos p. Užandienė su kaimynėmis pasivaikščiojo po Vilniaus senamiestį, aplankė Gedimino pilį. „Joms tai buvo didžiulė kelionė, – sako policininkė. – Anksčiau nėra buvusios Vilniuje. Jos džiaugiasi – ir man smagu.“
Jeigu ir jūs turite ką papasakoti apie policijos pareigūnus, apie gerus, įsimintinus jų poelgius, skambinkite akcijai „Pastebėk gerą policininką“ nemokamu telefono numeriu 8 800 50112, rašykite laiškus adresu Vidaus reikalų ministerija, akcijai „Pastebėk gerą policininką“, Šventaragio g. 2, LT-01510 Vilnius, el. laiškus adresu pastebėjau@pastebek.lt arba užpildykite anketos formą tinklalapyje www.pastebek.lt. Geriausia padėka jums ar jūsų artimiesiems padėjusiam pareigūnui – geras žodis.
