Pakeistas vaikas, arba pereinamasis amžius kūdikystėje
2008 06 26 | paneveziobalsas.lt
Žodžiai „pereinamasis amžius“ daugeliu asocijuojasi su paaugliu, ignoruojančiu visus ir viską. Daugelis tėvų nė neįtaria, kad pereinamojo amžiau krizė gali ištikti nuostabų kūdikį, aprengtą žavutėliais šliaužtinukais...
Turtelis, kuris net tik kad dar neįvaldė nenormatyvinės leksikos, bet ir apskritai nemoka kalbėti, pereinamojo amžiaus krizę išgyvens mažiausiai tris kartus iki tol, kol taps nevaldomu paaugliu. Psichologijoje tie periodai vadinami amžiaus krizėmis. Pirmoji ištinka, kai mažyliui būna 9–12 mėnesių.
VISAI SVETIMAS
Žavingas mažylis sėdi vežimėlyje ar manieže ir tylučiukais žaidžia. Praeina kiek laiko. Ir štai ilgai laukta akimirka – tėvų ir giminaičių džiaugsmui kūdikis pradeda vaikščioti. Iš pradžių niekas nė negalvoja apie bėdas. Vaikas tvarkingai juda laikydamasis už baldų, laimingas, kad gali pats pasiimti mėgstamus žaisliukus. Kasdien jis tampa vis gudresnis ir vis geriau supranta jus. Po kurio laiko ima kažką tauškėti sava kalba ir dar labiau džiugina visą šeimyną. Dar daugiau – pyplys gali kurį laiką susirasti užsiėmimą, tarkime, susikaupęs dėlioti kaladėles. Atrodytų, mama jau laisviau atsikvėps, bet kur tau! Piramidė greit įgrįsta, o į mėgstamiausių žaislų sąrašą vienas po kito įtraukiama tai, ko liesti nevalia – skustuvas, kosmetika, vaizdo magnetofonas. Mažylis greit supranta, kad su vaikštyne toli nenukeliaus ir juo labiau nepasiims to, ko nori, nes nepasieks, ir kategoriškiausiai priešinasi jon keliamas. Beveik metukų pyplio balbatavimas vis dažniau virsta nepasitenkinimo kupinais riksmais, palydimais atkišto rodomojo piršto, nukreipto į konkretų daiktą. Eiti gatve už rankutės turtelis atsisako, prie stalo nervingai atima iš jūsų šaukštą, o visi bandymai taikiai jį pavalgydinti baigiasi riksmu. Vaikas tampa irzlus, įžeidus, agresyvus, užsispyręs. Ką tai galėtų reikšti? Tai reiškia, kad atėjo kritinis amžius, o visa, kas išvardyta, – ne kas kita kaip krizės simptomai.
Blogas ir kitas dalykas – jei metukų sulaukęs vaikas neįžengia į sunkų amžių, jei jis vis toks pat gerutis ir klusnutis, kaip ir anksčiau tyliai sėdi lovelėje. Tai signalas, kad reikia kreiptis į specialistą. Kad ir kaip keista, krizės atveju galioja taisyklė: „Kuo blogiau, tuo geriau.“
SUPRASTI VIENAS KITĄ
Dažniausiai kūdikiai pradeda vaikščioti sulaukę devynių mėnesių. Svarbiausia vaikščiojimo akte ne tiek tai, kad prasiplečia vaiko erdvė, o tai, kad jis pirmą kartą atskiria save nuo suaugusiojo. Anksčiau mama ir kūdikis buvo vieningas AŠ, o dabar toji nedaloma socialinė ląstelė suskilo – ne mama veda vaiką, bet vaikas mamą. Kur tik užsinori. Mokėjimas savarankiškai vaikščioti – pirmasis tokio amžiaus pasiekimas.
Antrasis pasiekimas – pirmo žodžio ištarimas. Žinoma, „žodis“ skamba pernelyg išdidžiai. Iš esmės tai panašūs garsų junginiai, tik skirtingo emocinio atspalvio ir palydimi rodomaisiais gestais. MA gali reikšti ir „mažas“, ir „mašina“, ir „mama“. Tačiau artimieji neklysdami nustato, apie ką eina kalba, net jei pareikalaujama duoti „ciulėgą“, kas normalia kalba reiškia agurką. Mažylis „kalba“, ir jį supranta! Ten, kur buvo vienovė, atsirado du – vaikas ir suaugusysis, taigi bendravimą tenka imti grįsti abiejų pusių interesų paisymu.
O kadangi vaikui ankstyvajame amžiuje įdomus daiktas, jo pasaulį užpildo veiklos daiktai. Būtent jie sudaro didžiausią užtvarą tarp mažylio ir suaugusiojo. Tėvai nespėja persimesti į naują bendravimo lygmenį „vaikas – daiktas – suaugusysis“. Rezultatas – vaiko protestas.
Kritinio periodo esmė ta, kad mažylio vystymosi kelyje atsiranda naujų pasiekimų, atveriančių jam naujus horizontus. Mažylis išauga senąją vystymosi situaciją, o naujai susidariusioji tarsi sprogdina jį iš vidaus ir veda į krizę. Užsispyrimas, agresyvumas, riksmai, – tai signalai, kad vaikas pasirengęs pakeisti senuosius bendravimo būdus, o mes, suaugusieji, – ne.
KĄ DARYTI
Pirmiausia tėvams reikia pasistengti persitvarkyti. Kaip? Būtina suprasti ir priimti naujos vaiko veiklos turinį. Šiuo atveju kalbama apie daiktus.
Mažylį supa gausybė daiktų. Bet ką su jais daryti, kam jie reikalingi? Vienus galima mėtyti, jei labai gražiai trenkiasi į grindis. Jei pasiseka – sudūžta į kelis daiktus. Nuostabu! O kaip skirtingai stuksi į poliruotus stalus ir kokios gražios duobutės tuose staluose lieka! Bet labai greit paaiškėja, kad to daryti nevalia. Ir mama pačiupusi sodina besispyriojantį mažylį į maniežą, o kad nebūtų nuobodu, pasiūlo iki gyvo kauklelio įgrisusią piramidę. Kur teisybė? O jei duoda knygutę, bet kurie bandymai patobulinti ją įsisavinant naują veiksmą, t.y. suplėšyti, nutraukiami dar nė nepradėti. Kad ir kur eitum, visur negalima. Ir štai tarsi va kur jis, daiktas, bet KĄ SU JUO DARYTI??? Jei paaiškėja, kad nieko su juo daryti negalima, tai KĄ DARYTI?
Atkreipkite dėmesį: ir jūs, ir jūsų vaikas kankinami to paties klausimo. Skirtumas tik tas, kad jis jums į jį atsakyti negali, o jūs atsakymą turite. Tai nesunku – paprasčiausiai padėkite vaikui susipažinti su daiktų pasauliu, kuris jam toks aktualus ir patrauklus.
GALIMYBIŲ RIBOS
Taigi pradėsime. Visi daiktai, kurie brangūs jūsų širdžiai – nuo mobiliojo telefono iki krištolinių vazų, – turi būti pašalinti. Iš mažylio regėjimo lauko privalo dingti viskas, kas gali kelti grėsmę jo sveikatai: vaistai, duriantys bei pjaunantys daiktai, buitinė chemija. Ką to pasieksite, išskyrus interjero sudarkymą? Sumažinsite kiekį begalinių „negalima“, kaitinančių ir taip nelengvą krizės atmosferą. Normaliai besivystantis metukų vaikas protestais bei neklusnumu tikrina, kur baigiasi „galima“ ir kur prasideda „negalima“ bendraujant su artimaisiais. Ir tėvai turi ramiai, supratingai elgtis su krizės ištiktu mažyliu.
Tai nereiškia, kad jam viskas turi būti leistina. Paprasčiausiai visi „negalima“ turi skambėti ne kiekviename žingsnyje, o koncentruotis ties, tarkime, dviem trim spintomis. Tai mamos spinta, tai – tėtės. Ten lįsti negalima! Pavojinga. Bet būkite teisingi – mažylis irgi turi turėti savo spintutę, kurioje jam bus galima viskas. Daiktai ir žaislai joje turi reguliariai keistis – priklausomai nuo to, kada vaikas išmoks su jais elgtis. Kartą per dvi savaites toje spintutėje turi atsirasti vienas du nauji žaislai, o kampe mėtytis turi ne daugiau kaip penki septyni. Juos galima kuriam laikui paslėpti, o po kelių savaičių ištraukti ir vėl padėti.
Savarankiškai, be jūsų, vaikas negali suvokti daiktų paskirties. Todėl turite viską rodyti ir pasakoti. Reikia nuolat siūlyti analogiškų daiktų, kad būtų įtvirtinti jau išmokti veiksmai. Ir duoti naujų – susipažinti. Čia ir slypi naujų jūsų santykių esmė. Kuo daugiau bendravimo per daiktus bus tarp jūsų ir mažylio, tuo intensyviau vyks jo vystymasis, tuo ramiau praeis krizė.
O svarbiausia – kartą ir visiems laikams atsisakykite iliuzijos, kad kuo vyresnis tampa vaikas, tuo mažiau dėmesio ir laiko jam reikės skirti. Viskas atvirkščiai. Kuo turtelis didyn, tuo daugiau jūsų dėmesio jis reikalaus. Jam būtina, kad keistumėtės kartu su juo ir keistumėte savo bendravimo būdą tol, kol jis pats turės savo vaikų.
Pirmųjų metų krizė – tai pasaulėžiūros krizė. Vaikas įsisavino naują veiklos būdą, kai aktyviai vystosi jo asmenybė. Ateina tylos periodas – iki trejų metukų, kada besivystant asmenybė vėl pareikš apie save.
