Olego Gordijevskio recenzija: Edward Lucas „Naujas Šaltasis karas“
2008 05 31 | baltoslankos.lt
Edwardo Lucaso knygos
"Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams"
recenzija
Edwardas Lucasas yra žinomiausias britų ekspertas šiuolaikinės Rusijos klausimais. Jo knyga – įspūdinga studija ir nenuginčijamas Rusijos realijų išmanymo ir sukauptų žinių, ypač iš pastarojo 17 metų laikotarpio, liudijimas. Abejoju, ar kuris nors Rusijos akademikas sugebėtų parašyti tokį veikalą, kuriam būtina protinga vertinimo distancija ir pastabus akiratis. Sunku nesutikti su daugeliu Lucaso įžvalgų.
Jis pateikia solidžios apimties skyrius apie Vladimirą Putiną ir jo palaipsniui sukurtą sistemą, jo užsienio politiką, jo “demokratijos” ir “rinkimų” formulę, pristato jo tipišką kagėbistinį mąstymą. Tačiau sritis, kurioje Lucasas žavi kaip tikras ekspertas, yra Rusijos dujų pramonė ir energetinio ginklo naudojimas strateginiams tikslams.
Biografiniai Putino duomenys iš esmės teisingi. Kai tik pasiekė aukščiausiąjį valdžios ešeloną, nuėjęs ilgą karjeros kelią KGB (sąmoningai naudoju šią tradicinę santrumpą ir po jo egzistuojančioms organizacijoms įvardyti, nes jos ne itin skiriasi), Putinas dirigavo saujelės islamistų atakai Dagestano Respublikoje, o po to sunaikino daugumą įsibrovėlių. Po to jisai organizavo sprogimų seriją Rusijos daugiabučiuose, kas buvo nurašyta kaip čečėnų ekstremistų darbas ir tapo pretekstu brutaliam karui Čečėnijos Respublikoje. Šie provokaciniai veiksmai garantavo jam nepaprastą populiarumą, kuriuo jis tebesimėgauja ir šiandien. Tačiau Lucasas klysta manydamas, kad Putinas buvo įsivėlęs į ką nors rimta savo tarnavimo Drezdene metais, devintajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, jis tebuvo pačios žemiausios grandies šnipelis, kuris turėjo šniukštinėti, kas su kuo miega tuometinėje rusų bendruomenėje Vokietijoje. Atlikęs pareigą Rytų Vokietijoje, Putinas buvo grąžintas ne į Maskvą (kas būtų reiškę jo pakėlimą pareigose), o į Leningradą, kur jis sutiko savo buvusį mokytoją Anatolijų Sobčiaką, tapusį miesto meru ir, iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis, ėmusį globoti Putiną. Taip Putinas pateko į valdžios koridorius.
Tapęs Jelcino įpėdiniu, Putinas pradėjo naikinti demokratiją, žodžio laisvę ir nepriklausomus judėjimus už žmonių teises, kurie klestėjo dešimtajame dešimtmetyje. Jis įtaisė KGB žmones visuose aukščiausiuose vyriausybės postuose, prezidento administracijoje ir versle. Kaip rašo Lucasas,
Geriausi pavyzdžiai sėdi Kremliaus viršūnėje: Sergejus Ivanovas, KG B karjeros šnipas, dabar pirmasis ministro pirmininko pavaduotojas, tapo ir naujos valstybinės lėktuvų gamyklos UABC valdybos pirmininku. Kartu su Putinu Sankt Peterburge dirbęs Kremliaus administracijos vadovo pavaduotojas Igoris Sečinas (sovietmečiu Afrikoje dirbęs „kariniu vertėju“, kas rodo jį esant iš Sovietų Sąjungos karinės žvalgybos, GRU ) dabar yra ir „Rosneft“ valdybos pirmininkas. Pigiai įsigijusi turtą, „Rosneft“ dabar yra didžiausia Rusijos naftos kompanija. Sergejus Naryškinas, sparčiai kylantis ministro pirmininko pavaduotojas, buvęs Putino kolega tiek Sankt Peterburge, tiek anksčiau KG B, ten yra Sečino pavaduotojas, be to, jis yra svarbiausios laivų statyklos galva. Viktoras Ivanovas, KG B veteranas ir aukštas Kremliaus pareigūnas, pirmininkauja „Aeroflot“ ir oro gynybos sistemų giganto „Almaz-Antei“ valdyboms. Panašūs tipai taip pat valdo arba užima įtakingas pozicijas ekonomikos, transporto, gamtos išteklių, telekomunikacijų ir kultūros ministerijose. Mažiausiai ketvirtadalį „Gazprom“ valdybos sudaro buvusio KGB veteranai.
Iš esmės KGB valdo Rusiją. Praeityje Komunistų partija galėjo valdyti KGB, tačiau šiandien KGB turi aukščiausią šalies kontrolę. Nepriklausoma žiniasklaida sunyko, ypač televizija atsidūrė visiškoje valdžios kontrolėje. Nepriklausomi kandidatai pašalinami iš rinkimų, o visos mažesnės politinės partijos yra visiškai neatstovaujamos parlamente. Šiandien Rusija, nepaisant visų intencijų ir tikslų, yra vienpartinė valstybė su daugybe vidaus tarnybų slaptų informatorių, dirbančių KGB. Trumpas teisėtvarkos flirtas su nepriklausomybe baigtas. Lemiamą žodį dėl teisėjų nuomonės taria KGB. Kaip ir senais laikais, inteligentai yra nelinkę kalbėti apie jautrius klausimus telefonu. Vidinės represijos auga. Daugiausiai pasiekęs Rusijos verslininkas Michailas Chodorkovskis sėdi kalėjime Sibire.
Panašios kietosios linijos politikos laikomasi ir užsienio, ypač kaimyninių, valstybių atžvilgiu. Itin negeranoriška politika stebima Estijos ir Gruzijos atvejais. Kai Gruzijos valdžia išsiuntė keturis rusų šnipus, Putinas įsakė deportuoti iš Rusijos žmones su gruziniškomis pavardėmis. Prieš Estiją, Europos Sąjungos narę, Rusija griebėsi kibernetinio karo. Rusija yra itin nedraugiška JAV, o dar labiau – Didžiosios Britanijos atžvilgiu. Siekdamas nužudyti Aleksandrą Litvinenką, Britanijos pilietį, KGB įvežė į šią šalį didelio radioaktyvumo polonį (nei Britanija, nei NATO taip ir nepateikė Rusijai oficialaus protesto šiuo klausimu). Rusija tvirtina dalyvaujanti kare prieš terorizmą, tačiau Irake, Afganistane ar Afrikoje nėra nė vieno rusų kareivio. Jie teigia, kad Rusijoje knibžda britų žvalgų, tačiau britų ambasadoje Maskvoje tėra du MI6 pareigūnai. Tuo tarpu Rusijos šnipinėjimo prieš vakarus lygis jau pranoko seno Šaltojo karo lygį.
Lucasas yra linkęs manyti, kad karinė Rusijos grėsmė nėra rimta. Vis dėlto Rusija turi didžiausias ginkluotąsias pajėgas Europoje ir 16 000 branduolinių galvučių (JAV turi 10 600). Rusija padeda Irano branduolinei programai ir tiekia ginklus tokioms valstybėms kaip Kinija ar Gvatemala. Ar tikrai galime tvirtinti, kad Šaltasis karas yra visiškai baigtas ir pamirštas? Akivaizdu, kad šiandien pagrindinis Rusijos ginklas yra dujos. Šiuo metu Vokietija perka “tik” 40 procentų dujų iš šio šaltinio. Bulgarija, Slovakija, Suomija ir trys Baltijos valstybės yra visiškai priklausomos nuo Rusijos dujų. Rusija mėgina susieti kiek galint daugiau šalių ir užsienio dujų kompanijų su savais dujotiekiais ir valstybiniu monopolininku “Gazprom”, visiškai kontroliuojamais KGB. Ji sutinka labai geranoriškus ir dosniai apdovanojamus Vakarų bendrininkus, tokius kaip Silvio Berlusconi ir Gerhardas Schröderis. (Lucasas teigia, kad “Tomas Lantosas, Amerikos kongreso narys, išgyvenęs holokaustą, nuėjo dar toliau sakydamas, kad norėjo pavadinti Schröderį „politine prostitute“, bet jo rinkimų apygardos sekso paslaugų darbuotojai paprieštaravo.”) Lucasas teisingai pažymi, kad “mūsų laukia anaiptol nelengvas uždavinys įtikinti pačius rusus, kad jų valdytojų įvestas autoritarinis, ksenofobinis ir iškreiptas kapitalizmas yra ne nauja civilizacija, o aklavietė.” Aš tik pridurčiau, kad mes Vakaruose turime mėginti išvengti Rusijos dominavimo ieškodami alternatyvių energijos šaltinių. Tai didžiulis iššūkis mūsų mokslui ir pramonei.
Versta iš:
Oleg Gordievsky, THE BEAR BITES BACK (The New Cold War: How the Kremlin Menaces both Russia and the West By Edward Lucas), Literary Review, February 2008
Iš anglų k. vertė Agnė Jurčiukonytė.
Aplankykite Edwardo Lucaso internetinį puslapį:
http://edwardlucas.blogspot.com/
