Nevengti drąsos ir rizikos
2008 06 18 | utenoszinios.lt
Už Leliūnų – kalneliai ir kalvos. Praėjus melioracijai, žemės kultūrinimo darbams, šie laukai nedžiugino sunkiomis javų varpomis. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žmonės su didelėmis viltimis rūpinosi savo žemės atgavimu. Sakė dirbsią daug, bet būsią laimingi. Šeimos ūkyje matė gražią ateitį.
Svajonės lakios, o gyvenimas sudėtingas. Atgauti nemaži žemės ploteliai nenešė turtų. Smulkiems ūkininkams už pieną mokama mažiau negu stambiems. Žmonės nesupranta, kodėl taip. Juk pieną supirkimo punktams jie nešė patys, o perdirbėjai jį surinkdami papildomų kaštų nepatiria. Ne tik smulkaus ūkio pienas nereikalingas. Į Vakarų šalis iškeliavo veršeliai, nes Lietuvoje juos auginti – grynas nuostolis. Praėjo nemažai laiko, kol valstiečiai įsitikino, kad Lietuvoje šeimos ūkio nereikia, nes kuriami stambūs. Jiems didesnė Europos Sąjungos parama, palankesnės produktų supirkimo kainos… Nelygybė pagreitino kaimų sodybų tuštėjimą: jaunesnieji išvažiavo į miestus arba uždarbiauti į užsienį.
Kad galima ūkininkauti ir kalvotose, nenašiose žemėse, įrodė dalis ūkininkų, dažniausia turinčių žemdirbiškas specialybes, sukūrusių stambesnius ūkius, sugebėjusių gauti didesnę Europos Sąjungos fondų paramą. Leliūnų seniūnijos kalvotuose laukuose keletas stambesnių ūkių, specializavusių pieno ir mėsinių galvijų auginimą. Vasilijaus Bagdanovo ūkis tarp jų nėra stambiausias. Septyniasdešimt melžiamų karvių, įsigyta mėsinių limuzinų. Kai banda sulaukia mažylių, joje būna per pusantro šimto gyvulių. 130 hektarų žemės plote didesnę dalį užima kultūrinės pievos ir ganyklos.
Ar galima šitokiame ūkyje gyventi?
Vasilijus Bagdanovas pasakojo, kad jis savarankiškai dirba 18 metų. Jis – zootechnikas. „Greitai supratau, kad smulkūs, vadinamieji šeimyniniai ūkiai, neišsilaikys. Žinoma, stambesni ūkiai turi pranašumą, bet jiems sukurti reikia investicijų“. Jo ūkis nėra stambus, bet pajėgus išsilaikyti laisvoje rinkoje. V. Bagdanovo nuomone, be reikalo šeimos ūkiai nepalaikomi. Todėl pastaraisiais metais ir ištuštėjo kaimai, daug darbingų žmonių paliko žemę. Už tą pačią produkciją mokėti pigiau – valstiečiui tas nesuprantama.
Vasilijus Bagdanovas sako, kad iš dabartinio jo ūkio gyventi galima, nors didelių turtų nesukrausi.
Jis jau sulaukęs amžiaus, kad jau galėtų eiti į priešlaikinę pensiją, kurią moka Europos Sąjunga. To nedarysiąs, kas neturi, kam perduoti ūkį. Dukros turi valdiškus darbus. Fermą plėsti nėra prasmės.
Ūkininko manymu, kaimo politika stichiška. Supirkimo kainose – tikras chaosas. Žiemą už pieną mokėjo neblogai, pavasarį kainas sumažino, kai dyzelinis kuras už litrą peršoko 4 litus, sako, gali kilti ir iki 7 litų. Brangsta trąšos, technika, inventorius, brangsta veisliniai gyvuliai, veterinarijos ir kitos paslaugos…
Vasilijus sako, nors Lietuvoje trūksta mėsinių galvijų, jų auginimas supirkimo kainomis neskatinamas. Limuzinai – geriausi mėsiniai galvijai, už jų kilogramą mokama 5 litus, kai Europos Sąjungos šalyse – apie 10 eurų.
Fermoje – keturi samdomi žmonės: dvi melžėjos, du vyrai darbininkai. Pasamdyti žmonių vis sunkiau, nes jų kaime trūksta, o ir didelių atlyginimų neišeina mokėti, kaip Vakarų šalyse. Ten ir išmokos, ir supirkimo kainos didesnės, darbas labiau mechanizuotas ir automatizuotas. „Aš savo ūkyje uždirbti naujai vakarietiškai technikai nepajėgiu, – sako V. Bagdanovas. – Pirkau žolės į rulonus ruošimo agregatus, bet nenaujus. Traktorius pirkčiau naujus, bet baltarusiškus… Gal galėtume kai kuriuos sunkumus greičiau įveikti, jei būtume vieningesni, kurtume kooperatyvus…“
V. Bagdanovo ūkyje – gražios sukultūrintos pievos ir ganyklos. Jos įsėtos, tinkamai tręšiamos ir po 10 metų dar duoda gerą derlių. Plačiau užsimoję ūkininkai įrengia geras srutų surinkimo sistemas, jas panaudoja pievoms tręšti, taip mažiau naudodami mineralinių trąšų.
Dirvonuojančių žemių aplink Leliūnus mažėja. Jei nuo žemės taip greitai nebūtų varomi smulkūs šeimos ūkiai, šiandien mėsos ir pieno kainos parduotuvėse būtų ko gero mažesnės… Negalima staiga sukurti stambių fermų, kai valstiečiams buvo grąžinti maži plotai, dar tie patys – per kelias vietas.
V. Bagdanovo nuomone, gyvulių ūkis gali suklestėti, tik reikia suvienodinti priemokas ir supirkimo kainas visoje Europoje. Lietuvos ūkininkai ir tada kurį laiką liktų nelygioje padėtyje, nes jie mažai turi šiuolaikinės žemės ūkio technikos, kuri brangi, o visi iškart neapsirūpins.
Nors nemažai jaunų žmonių paliko kaimą, V. Bagdanovas tiki, kad ir mažo našumo žemėse ūkiai specializuosis, atsigaus ir stiprės, į juos grįš jauni žmonės, turintys žemdirbiškas specialybes, nevengiantys naujovių ir rizikos.
