Namai, kuriuose kepama duona
2008 06 26 | kupiskiozinios.lt
Seniūno V.Paliulio mašina tyliai nardė tarp medžiais apsodinto kelio Subačiaus miestelio link. Dar keletas kilometrų ir mašina sustojo prie dailaus namelio. Svečius pasitiko linksmaakė judri moteriškė. Tik įžengus į prieangį pakvipo raugu ir šviežia duonele.
KŽ žurnalistai apsilankė Magdalenos ir Jono Vaičiūnų namuose. Paties šeimininko nebuvo, o šeimininkė, paprašiusi prisėsti, nuskubėjo į kitą gryčios galą. Netrukus ji pasirodė pasipuošusi, nešina lininiu rankšluosčiu ir didžiuliu kvapnios duonelės kepalu.
Paklausta, kaip ji suprato, kad norime pakalbėti apie duonos kelią, šypsodamasi pašnekovė atsakė, jog kai tik ateina svečiai, visada jos teiraujasi apie duoną. Be to, kuo gardžiau svečią pavaišinsi, jei ne namine duona su šviežiu pieneliu.
Gausios šeimynos mama Magdalena Vaičiūnienė, greit įžengsianti į devintą dešimtį, užaugino tris dukras: Palmyrą, Nijolę ir Reginą bei sūnų, pakrikštyta tėvo Jono vardu. Šiandien M.Vaičiūnienė džiaugiasi ir savo septyniais anūkais. Smagu, kad jaunėlė dukra Regina niekur nepabėgo iš gimtojo Subačiaus. Gyvena kartu su šeima pas tėvus, dalinasi darbais ir džiaugsmais. Kiti vaikai savo likimus surado Šiauliuose, Panevėžyje ir Kupiškyje.
Duonos kelio šaknys giliai
M.Vaičiūnienė duonos kepimo paslapčių mokėsi iš savo mamos.
„Žiūrėdavau išplėtusi akutes į byrančius kubilan ruginius, salsvumu kvepiančius miltus, sekdavau mamos rankas, kai ši atsargiai ir pagarbiai minkydavo duoną, stovėdavo prie karščiu alsuojančios krosnies, kai ant ližės ajeruose nugulęs kepalėlis, pažymėtas kryžiaus ženklu, buvo šaunamas duonkepėn, ir droviai laukdavau, kol mama sukalbėjus maldą, atrieks didžiulį gabalą juodos šviežutėlės duonos. Žingsnelis po žingsnelio, iš pradžių pagelbėdama mamai, vėliau ir pati ėmiausi šio švento reikalo – kepti duoną“, – pasakoja moteris.
Duonos išduoti nevalia
M.Vaičiūnienė pasakoja, kokia bus iškepta duonelė – puri ir minkšta ar sukritusi ir rūgšti – priklausys nuo miltų, kur ir kaip jie sumalti, ir nuo kepėjos nuotaikos.
„Miltai gerai duonelei iškepti tinka tik girnomis malti, o ne elektriniu malūnu, kepėja turi būti nepikta, nenešioti širdyje akmens, palaiminusi visus, kas tą duoną valgys. Jokiu būdu negalima kepti duonos apsirėdžius purvinais rūbais, ypač jei buvai tvarte. Minkyti duonelės reikia eiti apvalius kūną ir sielą“, – sako KŽ pašnekovė. Ir dar ji sako, kad ir tomis valandomis, kol duona kepa, o tai trunka apie pora valandų, namuose turi būti taika ir ramybė, nes duona turi sielą, kaip ir žmogus.
Adata paklūsta kepėjos rankom
Ne tik apie duoną išmano M.Vaičiūnienė. Ji puiki siuvėja, mokėjusi net kailinius pasiūti, todėl gyvenime teko, iškepus duoną, imtis siuvimo. „Laikai lengvi nebuvo. O kur dar darbai kolūkio laukuose? Taip ir sukausi tarp duonos maitintojos, pilkų žemės grumstų ir blyksinčios tarp pirštų adatos“, – prisimena moteris.
Močiutės pėdomis bando sekti anūkėlė. Nė vienas M.Vaičiūnienės vaikas taip ir neišmoko kepti duonos. „Gal to ir nereikia, – svarsto žilagalvė. – Dabar kiti laikai. Visko nusipirkt gali. Ir duonos, kokios tik širdis geidžia. Tačiau kepti duonelę prašosi išmokinama dešimtmetė anūkėlė Gintarė. Ji jau dabar sukasi apie kubilą, kur minkau duoną.“
