Medžioti - į Afriką
2008 07 21 | Eglė LIPSKIENĖ | paneveziobalsas.lt
Apie medžioklę Afrikoje svajoja, ko gero, kiekvienas medžiotojas, tik kad toji šalis atrodo tolima ir tarsi nereali, o medžioklė šiame žemyne – pernelyg brangus užsiėmimas. Tačiau ji populiarėja ir tarp lietuvių, nors nepigiai kainuoja: žvėrių medžioklei reikalingos kvotos.
Populiariausia medžioklė – specialiose medžiotojų fermose Namibijoje, PAR ir Zimbabvėje. Dabar šios Afrikos šalys tapusios populiariausiomis medžioklės vietomis pasaulyje. Padidėjęs susidomėjimas atsirado ne tik dėl trofėjų įvairovės ir kokybės, bet ir dėl nuostabiai organizuojamos medžioklės. Afrika – viena nedaugelio šalių, kuriose leistina medžioti vadinamąjį didįjį penketą: dramblius, raganosius, buivolus, liūtus, leopardus. Galima pasirinkti ir tarp daugiau nei 25 rūšių laukinių antilopių, laukinių kačių, lapių, šakalų, hienų, žirafų, gepardų, hipopotamų, krokodilų, laukinių šernų bei gausybės paukščių rūšių. Kai kurių šalių, tokių kaip Tanzanija, safario pajamos sudaro didelę dalį biudžeto. Kainuoja viena diena medžioklės maždaug 200 eurų, o už trofėjus tenka mokėti atskirai. Palyginimui: Zimbabvėje už dramblį teks pakloti 12000 eurų, už liūtą – 10000 eurų, už leopardą ir buivolą atitinkamai 3500 ir 5000 eurų. Pridėkime dar aukštą paslaugų lygį, gerą klimatą, puikią virtuvę ir suprasime, kad medžioklė Juodajame žemyne yra ne vien nuotykis, o ir puikus atostogų leidimo būdas.
Pietų Afrika laikoma geriausia vieta išbandyti savo, kaip medžiotojo, gabumus Juodajame žemyne. Daugiau nei 50 rūšių trofėjinių gyvūnų, gausybė sparnuočių, gerai išvystyta šalies infrastruktūra, prieinamos kainos – dėl šių faktorių Pietų Afrika užima pirmąją vietą pasaulyje pagal užsieniečių medžiotojų skaičių. Medžioti ten galima ištisus metus, bet geriausias sezonas – rudens–žiemos, arba kovo–lapkričio mėnesiai.
Medžioklės vyksta visose vienuolikoje provincijų, ir nuspręsti, kuri jų geriausia, neįmanoma, nes visose trofėjai tiesiog pasakiški. Ir klimatas nuostabus: kovą ir balandį šiltas, gegužę bei birželį naktys vėsios, dienos šiltos, nuo liepos iki rugpjūčio orai vėjuoti, bet temperatūra aukštesnė.
PAR
Daugiausia medžioklių vyksta nuo balandžio iki spalio. Tuo metų laiku vėsu ir sausa, naktimis temperatūra glai nukristi iki -2–0 laipsnių, bet dienomis šilta ir saulėta, +20–25. Medžioklė leistina kiaurus metus. Nu lapkričio iki kovo dienomis gana karšta, taigi medžiojama rytais ir vakarais, kai vėsiau. Medžiojama bazinėje medžioklės fermoje ir prie jos esančiose teritorijose, kur gyvena gausybė žverių.
Namibija
Nacionalinės šios šalies medžioklės ypatumai – aukšti standartai, sudaryti bei kontroliuojami Medžiotojų asociacijos. Pagrindiniai reikalavimai: būtinas profesionalus medžiotojas vedlys (baltasis), licencija, kurioje nurodyti visi gyvūnai, kuriuos ketinama medžioti. Daugelį jų surasti nesudaro vargo, nes jie veisiasi gana dideliais būriais. Beveik nėra medžioklės plotų, kuriuose būtų mažiau kaip 2–3 tūkstančiai 10–15 rūšių laukinių žvėrių. Medžioklės sezonas – nuo vasario pradžios iki lapkričio pabaigos. Tiems, kurie pageidauja vykti per patį įkarštį, nuo kovo iki rugsėjo, vietas reikėtų rezervuoti iš anksto.
Zimbabvė
Ši šalis pagrįstai didžiuojasi pirmąja vieta tarp Afrikos šalių – gamtos sąlygų įvairovė ir gyvūnijos gausa leidžia medžiokles organizuoti ir rančose, ir laukinėje gamtoje, o puikus servisas daro ją patrauklią net išrankiausiam medžiotojui ir keliautojui. Nieko nuostabaus – tokia veikla sudaro pagrindinę valstybės pajamų dalį, o ši savo ruožtu griežtai kontoliuoja gidų, jėgerių ir lydinčiojo personalo vieklą. Medžioklė leistina visus metus.
Visose medžioklės fermose praktikuojama standartinė dienotvarkė:
6.30 – kėlimasis.
7.00 – lengvi pusryčiai ir kelionė į bušą.
Maždaug 11.30 grįžimas į stovyklą, pietūs ir poilsis.
Po 15.00 medžiotojai vėl vyksta į bušą ir medžioja iki saulėlydžio.
Vakare – tradicinis barajus, pramogos.
HUMANIŠKIEJI SAFARIAI
Tiems, kurie nusiteikę prieš medžioklę, turizmo firmos rekomenduoja nepamirštamas keliones į humaniškąjį safarį Kenijoje. Kenija – žavinga šalis, visam pasauliui žinoma tuo, kad joje puikiai sugyvena laukinės gamtos pasaulis ir gerai išvystyta turistinė infrastruktūra. Ši šalis nuo seno laikoma tinkamiausia safariams, kas svahilių kalba reiškia kelionę, nuotykį. Kenijoje yra 2/3 visų Afrikos nacionalinių parkų, o keliaujant per savaną atsiranda unikali galimybė susipažinti su legendinės masajų genties kariais, pamatyti ir įamžinti laukinių gyvūnų kasdienybę. Viešbutis priklauso kompanijai „African Safary Club“. Jos įkūrėjas, ponas Ruddy iš Šveicarijos, 1967 m. pirmąkart atvyko į Keniją kaip turistas su žmona, mažu sūneliu ir draugais. Ir ėmėsi verslo – nusipirkęs du automobilius, pats pradėjo vežioti atvykėlius į savaną. „African Safary Club“ – viena trijų didžiausių Kenijos safarių organizavimo firmų. Pagrindinė jos būstinė įsikūrusi Šveicarijoje, Bazelyje, turi atstovybę ir Mombasoje. Jai priklauso ir 233 vietų lėktuvas „Airbus“
Apskritai safarių kainos prasideda nuo 200 su trupučiu JAV dolerių – tiek atsieina dviejų dienų ir vienos nakties išvyka į savaną. Pigesni skrydžiai yra ne tik iš Vienos, bet ir iš Varšuvos bei Londono. Įsigyti kelionę į Keniją iš šių miestų galima už 2000–3000 litų ne sezono metu. Į kainą būna įskaičiuotos kai kurios ekskursijos ar pramogos.
Safaris – tai visko matę džipai, kuriuose geriausia važiuoti stovint. Kamštinis šalmas arba panama ant galvos. Būriai aplink zujančių vabzdžių. Ilgos valandos vyniojant ant džipo ratų kilometrus. Deginanti saulė ir veidus gairinantis vėjas, suteikiantis safario įdegiui specifinį atspalvį.
Tačiau menki nemalonumai pasitraukia į antrą planą ar net visai dingsta. Todėl kad safaris, kad ir kur jis vyktų – Botsvanoje ar Kenijoje, PAR ar Tanzanijoje, Brazilijoje ar Australijoje, pavergia. Tiksliau, užburia. Safaris – puiki galimybe pažvelgti į akis žvėriui, atskirtam nuo žmogaus ne narvo virbais ar terariumo stiklu, o vos keliais metrais niekuo neapsaugotos žemės. Safaris užburia teise kelioms akimirkoms pasinerti į pirmykštį gamtos pasaulį – nesuvokiamą, galingą, žiaurų ir kartu tokį bejėgį bei pažeidžiamą.
Safaris labiausiai įsimena siaubo ir džiugesio nuotaikomis: abu jausmai kvapą gniaužiantys, nešiuolaikiniai ir todėl itin aštrūs. Nacionalinių parkų darbuotojau mano, kad žmogus, nors kartą gyvenime dalyvavęs humaniškajame safaryje, niekada be reikalo nebepakels rankos prieš gyvą padarą. Todėl kad jis nebepamirš migdolinių ar apvalių tamsių, beveik juodų ar žydrų, perregimų, linksmų ar atsargių, tačiau visada įdėmių žvėrių akių, su kuriomis teko susidurti žvilgsniu.
