Maksimas kala gražius daiktus
2008 06 26 | Ginta GIRĖNAITĖ | kupiskiozinios.lt
Mažeikietis Maksimas Mickevičius, dalyvavęs kupiškėnų amatų šventėje, meilę metalui, ko gero, atsinešė gimdamas.
Mama yra pasakojusi, kad po pasektos pasakos tekdavo žiūrėti po užmigusio Maksimo pagalve ir ištraukti plaktuką arba kokį nors kitą metalui apdoroti skirtą įrankį.
Šiandien Maksimas – istorijos mokytojas: išradingas, veiklus ir niekada nepasiduodantis. Savo pomėgį kalti geležį tobulina trečią dešimtmetį. Jam padeda sūnus.
Norint iškalti sagę, metalą reikia įkaitinti iki aukštos temperatūros, o kalančiajam turėti tvirtą charakterį. Toks yra ir Maksimas Mickevičius. Jis juokaudamas pasakojo, kad sages kalti išmoko per tris mėnesius, o kaip jas prisegti arba užsegti, prireikė trejų metų.
Maksimas yra nukalęs dubenį, kuris neturi nė vienos suvirinimo siūlės. Jis sutvirtintas kniedėmis. Iš dubens neišteka nė lašelis vandens.
Karybos įrankiai – sena Maksimo svajonė. Taip atgimė senovinių iečių antgaliai, kiti ginklai. Šį žmogų traukia įvairus kalviavimas, senovinė puošyba. Ne tik lietuviška, bet ir perimta iš Skandinavijos šalių.
