Įkyrus domėjimasis: skatinti ar drausti
2008 06 29 | Eglė LIPSKIENĖ | paneveziobalsas.lt
Vaikai linkę į maksimalizmą; jei jau kuo nors susižavi, tai iki užsimiršimo, atsisako kitų pomėgių ir tas potraukis virsta kone manija. Viena keturmetė mergaitė tapo balerina – bent jau savo vaizduotėje. Mamos ji pareikalavo pasiūti sijonėlį, ištisas dienas suka piruetus, net smėlio dėžėje, žiūri įrašytą „Spragtuką“ ir labai nusimena, kai nieko nenutuokiantys praeiviai pamatę ją gatvėje plasnojančią sako: „Tu kaip balerina“ ji ir rimtai atsako būtent tokia ir esanti.
Daugelis vaikų (dažniausiai pernelyg išsivysčiusių pagal savo amžių) patiria panašių aistrų, nesvarbu, ar jų objektas būtų Žmogus voras, Barbė ar cirkas.
Kaip atsiranda manija
Vaikai iki trejų metų pernelyg pripranta prie aplinkos ir nenoriai sutinka, kad to mažo pasaulėlio tvarka būtų sugriauta. Būtent todėl dauguma mažylių taip atkakliai reikalauja mėgstamos antklodėlės, žaisliuko, puodelio. Situacija tampa net komiška – vaikas nenori skirtis su mėgstamu daiktu net eidamas pasivaikščioti. Toks elgesys tėvus nervina ir vargina, bet vaiko vystymosi požiūriu šis įprotis nėra yda. Taip mažylis susikuria stabilaus pasaulio įspūdį. Didelis nepažįstamas pasaulis jį gąsdina, ir kai jaučiama, kad greta yra kažkas įprasta, galima pasijusti ramiau.
___________________________________________________________
Nieko keista, kai vaikas nenori skirtis su mėgstamu daiktu:
taip jis susikuria stabilaus pasaulio įspūdį.
___________________________________________________________
3–5 metų vaikams įkyrus turėjimas transformuojasi į įkyrų domėjimąsi pasakos personažu, kokiu nirs gyvūnu ar spalva. Tai nebūtinai televizijos įtaka. Staiga sukelti tokį domėjimąsi gali kas tik nori: apsilankymas kino teatre ar zoologijos sode, paveikslėlis knygoje ar nupirktas žaisliukas. Tai vyksta todėl, kad maždaug nuo trejų metų vaiko vaizduotė intensyviai vystosi, daiktus imama vertinti kitokia perspektyva. Užuot paprasčiausiai žavėjęsis klounais mažylis gali įsivaizduoti toks esantis pats. Ikimokyklinukai lengvai panyra į kitą realybę, matuojasi vis kitokias kaukes ir taip pat lengvai jas pameta, grįžta į normalų pasaulį.
Įsivaizduoti esant kuo kitu – vienas saviraiškos būdų. Kartais vaikas, norėdamas išreikšti įtūžį, gali riaumoti kaip liūtas, o žaisdamas supermeną jis pasijunta stipresnis. Tai kartu padeda įgyti draugų – juk paties vaiko niekas nepažįsta, užtat supermeną visi puikiausiai žino, tad kas galėtų atsisakyti su juo susidraugauti...
Tokio įkyraus domėjimosi atsiradimą skatina ir pramonė. Tarkime, kai ir ant puodelių, ir ant pižamos, ir parduotuvių lentynose vieni ančiukai donaldai ar peliukai mikiai, vaiko pomėgis lengvai gali virsti manija.
Skatinti ar riboti
Amerikiečių vaikų psichologai mano, kad įkyrus domėjimasis yra visiškai normalus, dar daugiau – gerina vaiko kūrybingumo vystymąsi, tad tokį reiškinį tėvai turėtų tik toleruoti ir skatinti. To gal jau per daug. Bet pernelyg jaudintis dėl to, kad vaikui visur turi būti vien konkretus personažas, irgi neverta.
Geriausias būdas atsikratyti įkyraus domėjimosi – nesvarbu, koks keistas jis atrodytų tėvams ir aplinkiniams, – išmokti ištverti jį kaip stichinę nelaimę, leisti vaikui namuose vaikščioti keturiomis kaip mažajam poniui, parduotuvėje užsidėti kepurę su katės ausimis ir [pirkti kolekciją robotų, dažniausiai panašių vienas į kitą kaip du vandens lašai.
Tačiau nustatyti kai kurias ribas ne tik galima, bet ir reikia – kuo anksčiau, tuo geriau. Susitarkite su vaiku, kad Haris Poteris ar princesė jis bus tik namuose ir kieme, o vaikų darželyje, parduotuvėje ir kitose vietose taps paprastu vaiku. Bet užtat jis galės į miestą neštis mėgstamą žaisliuką, vaizduojantį numylėtąjį personažą. Galima susitarti, kad kitą mašinėlę kolekcijai pirksite tik kartą per mėnesį. Juk dovanos laukimas kartais geriau už pačią dovaną.
Laikui bėgant įkyri domėjimosi manija išnyksta. Vadinasi, tai buvo tik normalaus kreatyvinio vystymosi fazė. Bet jei manija užsitęsia arba neleidžia vaikui vystytis, draugauti su bendraamžiais ar mokytis, tėvams verta kreiptis į vaikų psichologą. Juo labiau kad kai kurie tokio prisirišimo požymiai gali liudyti besivystantį autizmą. Tokiu atveju vaikas pernelyg giliai pasineria į žaidimą, nežiūri į aplinkinius, žaisdamas nenori nė su niekuo bendrauti, valandų valandas gali vienas žaisti su tuo pačiu žaisliuku ar jų rinkiniu. Jei nuo žaidimo atitraukiamas jėga arba pasikeičia sustatytų žaislų tvarka, puola į isteriją.
Dar vienas galimo autizmo požymis – pernelyg realistiškas pasinėrimas į žaidimą ir visiškas susitapatinimas su personažu. Tarkime, žaisdamas „Juros periodo parką“ mažylis riaumoja nebe vaikiškai, o leidžia keistus gerklinius nežmogiškus garsus. Tokiu atveju tėvams reikia nedelsti ir kreiptis konsultacijos į vaikų psichologą.
Kas laukia ateityje
Ar toks didelis sudomėjimas vienu kuriuo dalyku liudija ateityje vaiką padarysiant sėkmingą karjerą? Greičiausiai ne. Tačiau ankstyvas potraukis vis dėlto gali šį tą papasakoti apie mažylio būdą bei asmenybę.
Bendrauti mėgstantys ekstravertai linkę persikūnyti į tam tikrus personažus. Į save besigilinantys intravertai savo interesą reiškia ramiau, pavyzdžiui, kolekcionuoja mašinėles ir dėlioja jas ant lentynos jiems vieniems suprantamu būdu.
Kai vaikas domisi vienokiu ar kitokiu reiškiniu, jis sužino gausybę naudingų su tuo susijusių dalykų ir taip plečia savo erudiciją. Tas, kuris domisi mašinėlėmis, greičiausiai taps tikru mašinų markių ir atsarginių dalių ekspertu...
Manoma, kad tie vaikai, kurie apsėsti vienokios ar kitokios idėjos, yra lakesnės vaizduotės, jų aktoriniai gebėjimai geriau išvystyti. Taigi tėvams patartina nusipirkti vaizdo kamerą, čiupti fotoaparatą ir įamžinti kiek įmanoma daugiau akimirkų.
Ir dar – atkreipkite dėmesį į užjaučiančius, supratingus kitų tėvų žvilgsnius. Beveik visi namuose augina arba mažąjį burtininką, arba mažąją princesę...
