Klastingasis termometras
2008 06 29 | Eglė LIPSKIENĖ | paneveziobalsas.lt
Termometrą atrasite bet kurioje namų vaistinėlėje. Jau daugiau kaip pusę amžiaus žmonija temperatūrą matuoja tuščiaviduriais termometrais su gyvsidabrio stulpeliu viduje. Jie turi begalę pranašumų - tikslūs, praktiškai amžini, paprasti naudoti, pigūs ir lengvai plaunami.
Gyvsidabrio termometrų trūkumas tik vienas. Tačiau toks, kuris gali niekais paversti visus jų pranašumus. Neatsargiai elgiantis termometras gali sudužti ir jame esantis gyvsidabris išsilieti į patalpą. O jei termometras pateks vaikui į rankeles...
Tarsi aksioma, tačiau ją visi linkę pamiršti. Nereikia mažylio gąsdinti siaubingiausiomis bausmėmis, o paprastai ir suprantamai paaiškinti, kad su trapiais termometrais būtina elgtis kuo atsargiausiai. Kaip ir pavojingos tabletės, termometrai neturi mėtytis kur pakliuvo - juos privalu laikyti spintelėse, kurias sunku pasiekti mažajam aplinkos tyrinėtojui.
Jaudintis yra dėl ko. Gyvsidabris, tiksliau, jo garai, priskirtinas pirmosios pavojingumo klasės medžiagoms ir gali sukelti labai sunkų apsinuodijimą. Štai kodėl net tiesioginis jo patekimas į skrandį nebus tiek pavojingas kiek ilgas kvėpavimas šio metalo garais. Savo klastingumą gyvsidabris pradeda rodyti nepriklausomai nuo to, kaip nutiko nelaimė. Jei net nedidelis gyvsidabrio kiekis išsiliejo patalpoje, kur daug skylių ir mažai patenka gryno oro (arba ventiliacijos visai nėra), pasekmės bus kuo blogiausios. Jei tėvai beveik iš karto surinko metalinius rutulėlius ir neleido jiems išsibėgioti po kambarį, galima drąsiai teigti, jog nelaimės išvengti pavyko. Svarbiausia tokiu atveju nepasiduoti panikai, o metodiškai, metras po metro, apžiūrėti grindis ir rasti mažiausius gyvsidabrio rutulėlius.
Jei grindys medinės ir su daug tarpų, didelė tikimybė, kad keli sidabraspalviai lašiukai pasislėpė juose ir esant kambario temperatūrai imsis savo juodo darbo. Nieko nepadarysi - teks imtis neplanuoto buto remonto, kito būdo atsikratyti nepageidautinojo cheminio elemento nėra.
Lengviau tuo atveju, jei tėvai tiksliai žino, kurioje vietoje konkrečiai jų vaikas sudaužė termometrą ir kur jo turinys gali būti. Tada gumine kriauše, o geriausia - dulkių siurbliu galima surinkti išsiliejusią medžiagą ir, kruopščiai supakavus į sandariai uždaromą indą, jos atsikratyti.
Nors du trys gramai gyvsidabrio didelio pavojaus nekelia, vis dėlto nevertėtų jų mesti į šiukšlių konteinerį. Reikėtų paieškoti nepavojingesnės vietos.
Sunkiau, jei gyvsidabris buvo pralietas ne ant grindų, o ant baldų. Kaip radikalią priemonę specialistai rekomenduoja baldus išnešti į lauką ir kelias dienas palaikyti.
Po viso triūso reikia baigti sudėtingą patalpų valymo procesą - grindis išplauti kalio permanganato arba muilo ir sodos tirpalu. Jiems susilietus su gyvsidabriu susidaro plėvelė, neleidžianti šiam metalui toliau garuoti. Jei grindys klotos linoleumu ar plokštėmis, pakaks jas lengvai peršluostyti, o jei medinės, parketo, plauti teks kruopščiai ir kelis kartus.
Teks atidžiai stebėti vaiką, kad nustatytumėte, kiek rimtai jam pakenkė kontaktas su gyvsidabriu. Apsinuodijus jo garais pirmiausia nukenčia virškinamasis traktas ir inkstai. Vaikas burnoje jaučia metalo prieskonį, prasideda seilėtekis, kartais kyla dantenų uždegimas ir gali išsivystyti stomatitas. Esant tokiems simptomams būtina kuo skubiausiai kreiptis į gydytoją.
Taigi verta pagalvoti, ar reikia namuose tokio daikto kaip gyvsidabrio termometras. Juo labiau kad pastaraisiais metais atsirado tobulesnių šio naudingo prietaiso atmainų, tokie kaip elektroniniai. Vaistinėse jų gausybė - nuo tradicinių plokščių iki skirtų kūdikiams, net skaitmeninių, kuriuos pakanka tik pridėti prie kaktos, ir temperatūra aiški.
