Karo dievas
Daugeliu atžvilgiu Viktoras Butas (nuotraukoje) yra tipiškas tarptautinio verslo ryklys. Jis protingas, sumanus, ambicingas, puikiai išmano finansus, laisvai kalba keliomis kalbomis. Pasak asmeniškai bendravusiųjų su V.Butu, tai mandagus, profesionalus ir kuklus žmogus. Niekada nesmurtavęs ir nekišęs nosies į politiką. Jis myli savo šeimą. Aukojo vargstantiems. Ir labai sunkiai dirbo, kad užsidirbtų pasakiškus turtus.
Maždaug nuo 1993-iųjų V.Buto sudaryti verslo sandoriai uždirbo jam šimtus milijonų dolerių. Kokie tie sandoriai buvo?
Ekskolegos vadina V.Butą geriausiu pasiuntinuku pasaulyje, galinčiu pristatyti bet kokį siuntinį bet kam ir bet kur. Teisėsaugininkams šis Rusijos pilietis yra stambiausias pasaulyje ginklų kontrabandininkas.
DVIEJŲ PONŲ TARNAS
Viktoras Butas – vadovėlinis pavyzdys to, kaip galima pasinaudoti globalizacijos pranašumais bei trūkumais ir padaryti save reikalingu žmogumi tiems, kuriems skubiai prisireikė nediduko ginklų arsenalo.
Jo lėktuvai gabeno konteinerius su ginklais po visą pasaulį, pradedant Kongo džiunglėmis ir baigiant Afganistano kalnais. V.Butas, kuriam šiemet sukako vos 41-eri, sukūrė tikrą pasaulinį logistikos tinklą iš tarpininkų, transporto kompanijų, finansininkų ir ginklų gamintojų (tiek teisėtų, tiek neteisėtų), kurie padėdavo jam pristatyti į nurodytą vietą bet kuriame iš keturių žemynų pačius įvairiausius krovinius nuo skintų gėlių ir šaldytos vištienos iki Jungtinių Tautų Organizacijos taikdarių ir „žemė–oras“ tipo raketų.
Ginklų prekeivio klientų sąrašas labai ilgas. V.Butas buvo asmeninis legendinio Afganistano modžahedų vado Achmadšacho Masudo draugas ir tiekėjas. Bet tai netrukdė jam tuo pat metu pardavinėti ginklus ir lėktuvus Masudo priešams iš Talibano judėjimo. V.Butas buvo Angolos vyriausybės ir ją nuversti siekiančių UNITA sukilėlių paslaugoms. Jis pasiuntė lėktuvą, kad išgelbėtų liūdnai pagarsėjusį Zairo vadovą Mobutu Sese Seką, kai jo paskutinę citadelę apsupo sukilėliai, iki dantų ginkluoti Buto ginklais.
Tarp geriausių V.Buto prekių pirkėjų taip pat buvo Liberijos prezidentas Čarlzas Teiloras, Kolumbijos revoliucionieriai ir dabartinis Libijos vadovas pulkininkas Muamaras Kadafis. Tačiau jis dirbo anaiptol ne tik Trečiojo pasaulio šalių tironams. Rusas susikrovė padorų kapitalą gabendamas tonas visiškai legalių krovinių – taip pat ir JTO pagalbos siuntas į tas pačias vietas, kur jo parduoti ginklai prisidėjo sukeliant humanitarinę krizę. Jis turėjo verslo reikalų su daugumos Vakarų valstybių vyriausybėmis – taip pat ir JAV.
Pastaruosius kelerius metus situacija jau buvo spėjusi tapti absurdiška. JAV iždo departamentas darė viską, kad tik padarytų galą nesučiumpamo ruso versliukui įšaldydamas jo sąskaitas, uždėdamas sankcijas jo ir jo partnerių kompanijoms. Tuo pat metu JAV gynybos departamentas bei jo pasamdyti rangovai Irake ir Afganistane mokėjo V.Butui milijonus dolerių už siuntų gabenimą į šias šalis.
Pasaulyje, kurį dabartinis JAV prezidentas sugebėjo padalyti į dvi stovyklas: tuos, kurie su Amerika, ir tuos, kurie prieš, Viktoras Butas sugebėjo priklausyti abiem stovykloms.
MIRTIES PIRKLYS
V.Butą politikai praminė Mirties pirkliu, kurį derėtų įkišti už grotų už JTO sankcijų ginklų prekybai pažeidimus. Bet net specialistai priversti pripažinti, kad daugelis Mirties pirklio sandorių buvo visiškai legalūs – tiesiog sudaryti pasinaudojant tarptautinės teisės spragomis. Na tai kas, kad JTO kaupė dokumentus apie jo ginklų embargo pažeidimus Afrikoje, kad JAV žvalgybiniai palydovai ne kartą nufotografavo į jo lėktuvus kraunamus konteinerius su ginklais, kad britai įrašinėjo pokalbius telefonu, o Interpolas išdavė orderį suimti V.Butą už ginklų kontrabandą ir pinigų plovimą. V.Butas kas kartą išsisukdavo nenubaustas. Nes, pasirodo, nėra įstatymų, kurie galiotų tokiems pasaulinio masto veikėjams. Baisiausi V.Buto padaryti nusikaltimai – daugkartiniai JTO ginklų embargo pažeidimai. Tačiau už tokią veiklą nėra numatyta jokia bausmė.
ŽMOGUS PASLAPTIS
Beveik nieko nežinoma, kas buvo Viktoras Butas anksčiau arba kiek iš to, kas žinoma, yra jo paties išgalvota.
Jis vedęs ir turi mažiausiai vieną dukterį. Viktoro vyresnysis brolis Sergejus dirba jam. Tačiau visą kitą asmeninę informaciją gaubia paslaptis. Net nėra tiksliai žinoma jo gimimo vieta. Pasak oficialaus Viktoro Buto, Rusijos piliečio, pase įrašytų duomenų, jis gimė 1967 metų sausio 13 dieną Dušanbė, Tadžikistane, buhalterės ir mechaniko šeimoje. Tačiau pats Butas teigia gimęs Ašchabade, Turkmėnistane, o Pietų Afrikos žvalgybos ataskaitose jis įrašytas kaip ukrainietis. Apsukrusis verslininkas visada nešiodavosi daugiau nei vieną pasą ir naudojosi keletu slapyvardžių.
Nepatvirtintais duomenimis, V.Butas – 1993-iaisiais į atsargą išėjęs Sovietų Sąjungos karinių oro pajėgų leitenantas. Jis tvirtina baigęs prestižinį Maskvos užsienio kalbų institutą. Kas žino, ar tai tiesa, bet faktas, kad V.Butas laisvai kalba angliškai, prancūziškai, portugališkai, uzbekiškai ir keliais Afrikos genčių dialektais. JTO duomenimis, prieš kokius 15 metų jis net dirbo taikdarių vertėju Angoloje.
Yra keletas ataskaitų, siejančių V.Butą su Rusijos nusikaltėlių organizacijų struktūromis. Bet nors Didžiosios Britanijos ir PAR žvalgyba tvirtina Butą buvus KGB rezidentu Romoje nuo 1985 iki 1989 metų, pats jis tą griežtai neigia.
Kita vertus, niekam ne paslaptis, kad Užsienio kalbų institutas buvo Valstybinės žvalgybos valdybos (GRU) agentu rengimo mokykla. Kaip ir mažai tikėtina, kad be GRU žinios jis būtų galėjęs taip „prasisukti“ (V.Buto finansiniai partneriai net tvirtina, kad GRU gaudavo dalį nuo kiekvienos jo operacijos).
Sugriuvus sovietų imperijai, šalies karinės pajėgos išgyveno agoniją. Nebuvo pinigų ne tik lėktuvų degalams, bet net jiems ant žemės išlaikyti. Tuomet V.Butas negaišdamas brangaus laiko ėmėsi supirkinėti krovininius lėktuvus „Il“ ir „An“, pasmerktus metalo laužui.
Pirmasis tuomet 25-erių pradedančiojo verslininko pirkinys buvo trys senučiukai „antonovai“ už 120 tūkst. JAV dolerių. V.Butas pasamdė jiems ekipažus ir pirmasis jo „oro linijų“ skrydis buvo į Daniją.
Netrukus skrydžių maršrutai pailgėjo: Afrika, Artimieji Rytai. Pagrindiniu V.Buto pervežimų objektu tapo ginklai ir amuniciją iš likimo valiai paliktų sovietinių arsenalų. Rusų karinės bazės pasirodė esančios idealia prekybos vieta: turėjo nusileidimo takus ir mėnesiais atlyginimo negaunančius viršininkus, pasiruošusius parduoti viską, ką turi, už dalelytę tikrosios tų daiktų rinkos kainos. Be to, visi ginklai jau turėjo savo pirkėjus – buvusius Sovietų Sąjungos partnerius.
Labai greitai V.Butas sugebėjo tapti geriausiu žaidėju rinkoje. Pasaulyje buvo ir tebėra būriai prekeivių, galinčių parūpinti nelegalių ginklų. Bet tokių genialių organizatorių, kurie galėtų „suveikti“ ginklų sistemas ir per rekordiškai trumpą laiką iki pat kliento durų, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. V.Butas, ano ekspertų, buvo tų žmonių sąrašo viršuje.
BOMBOS, RYŽIAI IR KARDELIAI
Tarptautinė teisėsauga V.Butu susidomėjo po jo manipuliacijų Afganistane įtarus, jog jis tarnauja dviem ponams – radikaliems Talibano muloms bei modžahedų pasipriešinimo judėjimui. JAV žvalgybos duomenimis, V.Butas jiems gabeno ne tik ginklus, bet ir smogikus, narkotikus, pinigus. Apytiksliais skaičiavimais, per visus tuos metus, kai valdė Afganistaną, Talibanas V.Butui sumokėjo daugiau nei 50 mln. JAV dolerių.
Ruso lėktuvai seno, tačiau tai jam netrukdė plėsti verslo. Nuo 1997-ųjų liepos iki 1998-ųjų spalio V.Butas vien tik į Angolą nugabeno 37 ginklų siuntas: 20000 bombų, 6300 prieštankinių raketų, 790 kalašnikovų (AK-47), 1000 raketų „žemė–oras“, 15 milijonų šovinių. Viso šio turto vertė siekė 14 mln. dolerių.
Kai po Rugsėjo 11-osios įvykių JAV pradėjo karo veiksmus iš pradžių Afganistane, o 2003-iaisiais ir Irake, V.Buto lėktuvai ėmė kursuoti ir į Bagdadą, gabendami absoliučiai viską nuo palapinių ir vaizdo grotuvų iki nepakeičiamų kalašnikovų. Už tai jam buvo mokama JAV iždo pinigais.
Dar labiau V.Butas pralobo, kai susivokė, jog, pristatęs ginklus, grįždamas gali paimti komercinių krovinių. Jo geriausias sandoris buvo kardelių siunta: pirkęs gėles Johanesburge, PAR, po 2 dolerius, pardavė jas Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, po 100 dolerių.
Nebuvo V.Butas visiškas beširdis. Jis gabeno humanitarines siuntas į Somalį, Ruandą, derybininkus europiečiams turistams iš Filipinų sukilėlių nelaisvės išvaduoti, maisto krovinius bado kamuojamoms Afrikos šalims. Po tragiško 2004-ųjų cunamio Pietryčių Azijoje V.Buto lėktuvai gabeno pagalbą ir ten.
KARO DIEVO MEDŽIOKLĖ
Mobilus, įgudęs, turintis pinigų ir ryšių, V.Butas galiausiai ėmė kelti pasaulinio masto grėsmę. Nors niekada netraktuotas kaip teroristas, maža abejonių, kad rusas turėjo su jais verslo reikalų – taip pat ir su Osama bin Ladenu. Bėda tik: teisėsaugininkams niekaip nesisekė rasti nei vieno konkretaus kaltinimo, nei menkiausio įrodymo, kad iškelti Mirties pirkliui bylą.
Galiausiai, 2002 metais, orderį V.Buto areštui pasirašė Belgijos vyriausybė. Jis buvo kaltinamas nuo 1994 iki 2001 metų išplovęs 325 mln. JAV dolerių. Bet tuo metu V.Butas jau saugiai gyveno prabangiame bute Maskvos centre, o rusų vyriausybė nė neketino jo išduoti.
Teisėsaugininkai uždarinėjo V.Buto kompanijas visame pasaulyje, tačiau jis, niekam dar ilgai neįtariant, tuo pat metu steigė kitas bei sudarinėjo naujus kontraktus – taip pat ir su JAV vyriausybe susijusiomis organizacijomis. Ir... Vakarų pasaulis pasidavė. 2006 metais buvo nutraukta dauguma V.Buto sekimo operacijų.
Vis dėlto Mirties pirklys įkliuvo. Ne per savo, o per savo klientų neapdairumą.
Šių metų kovo 6 dieną JAV narkotikų ir šaunamųjų ginklų kontrolės biuras sulaikė V.Butą Bankoke po to, kai konfiskuotame Kolumbijos revoliucionierių kompiuteryje rado jo pavardę. Dabar ekstradicijos į JAV Tailando kalėjime laukiantis V.Butas tvirtina nežinąs, kas buvo konteineriuose, kuriuos jo lėktuvai mėtė karinių konfliktų zonose. Jo interesai niekada nebuvo nei politiniai, nei ideologiniai – tik grynai ekonominiai.
Kas iš tiesų buvo šio žmogaus varomoji jėga? Turto troškimas? Adrenalinas? Žinojimas, kad nuo jo priklauso vieni galingiausių pasaulio veikėjų? Vargu ar teismui pavyks tai ištraukti iš paties Buto.
Ar pavyks jį nubausti? Galbūt. Nors daugeliui teisės ekspertų tuo sunku patikėti – juk niekas nežudo pasiuntinio, ar ne?
FAKTAS
2005 metų filmo „Karo dievas“ režisierius Endrius Nikolas specialiai filmavimui tarptautinėje ginklų rinkoje nusipirko porą tūkstančių Kalašnikovo automatų, o baigęs darbą juos pardavė (patyręs nedidelių nuostolių). Taip buvo gerokai pigiau, nei pirkti rekvizitą.
