Karalius su petnešomis
2008 06 25 | Eglė LIPSKIENĖ | paneveziobalsas.lt
Istorija apie vieną Bruklino žydą, pas kurį į svečius užsuka Amerikos ir Rusijos prezidentai, Tomas Kruzas ir dalailama
Jo snaiperiškai taiklių klausimų smagumą teko savo kailiu patirti Gorbačiovui ir Tečer, Sinatrai ir Brando, Geitsui ir dalailamai, Arafatui ir visiems Amerikos prezidentams pradedant Kenedžiu, taip pat jų žmonoms bei kai kuriais atvejais (Klintono) meilužėms.
Nepakeičiamos petnešos ir gergždžiantis Lario balsas tapo popkultūros dalimi, prekės ženklu ir begalinių parodijų taikiniu. Galima pasakyti dar štai ką: Amerikos žurnalistikos pasaulyje yra ir kitų žvaigždžių kaip visur esantis Andersonas Kuperis, probosnišku požiūriu į karą Sarajeve pagarsėjusi Kristina Amanpur, naujienų programų dinozauras Tomas Brokau. Bet jokia žvaigždė nešviečia taip ryškiai kaip ta, kuri pateka kasdien CNN kanale 21 valandą Niujorko laiku.
RESTORANŲ KRITIKAS
Laris Zeigeris (Kingo slapyvardis atsiras vėliau) gimė 1933 metais Brukline. Jis kartais cituoja tokį vaikystės epizodą: jiedu su tėvu eina gatve, ir šis sako: „Koks aš laimingas, kad gyvenu Amerikoje, ne Rusijoje.“
Zeigeris vyresnysis turėjo visas galimybes likti TSRS teritorijoje. Jis gimė Minske, jo žmona – Pinske. Tarp dviejų pasaulinių karų Zeigerių šeima persikėlė į Niujorką. Galima įsivaizduoti, kaip būtų susiklostęs Kingo likimas, jei jo tėvai būtų likę tėvynėje. Geriausiu atveju jis dabar imtų interviu iš Lukašenkos ir būtų rodomas per Baltarusijos televiziją, blogiausiu – dar vaikystėje būtų miręs nuo bado ar po Guderiano tankais.
Tačiau net realiame gyvenime Zeigerių šeimos likimas klostėsi ne itin palankiai. Kai Lariui buvo devyneri, mirė tėvas. Mama ėmė gauti pašalpą, Laris paliko mokyklą, pakeitė kelias dešimtis darbo vietų. Dalyvavo Bruklino jaunimo grupuočių veikloje – trumpai, bet tai dabar jam leidžia kalbėti apie vaikystę gatvėje.
Laris Kingas mėgsta klausti savo pašnekovų – ypač kai interviu imamas po didelių tragedijų, tokių kaip Rugsėjo 11-oji Niujorke, – ar jie tiki Dievą. Jis pats, mokęsis žydų mokykloje, nustojo tikėjęs po tėvo mirties: „Aš ieškojau atsakymų Biblijoje. Man pasirodė, kad Senojo Įstatymo Dievas kerštingas ir smulkmeniškas, kviečiantis triuškinti jo priešus ir melstis tik jam vienam. Negalėjau aklai tikėti visu tuo ir einant metams tapau vis mažiau religingas.“
Ieškodamas naujų galimybių Laris persikėlė į Floridą, įsidarbino pasiuntinuku vietos radijo stotyje. Tris savaites maldavo leisti jam pabandyti laidų vedėjo darbą. Ir kai kartą iš darbo išėjo rytinių laidų vedėjas, viršininkas prisiminė atkaklųjį vaikiščią įsimenančiu balsu. Tik pavardė Zeigeris netiko. Direktorius per sekundę sugalvojo naują – pažvelgęs į pirmą po ranka pasitaikiusį laikraštį ir pamatęs reklamą: „Kingo alkoholis – tiekimas urmu.“ 1957 metų gegužės 1-osios rytą Laris Zeigeris pirmą kartą tapo Lariu Kingu ir pirmą kartą išėjo į eterį. „Sėdėjau visas apimtas panikos, negalėdamas nė prasižioti. Kelis kartus tai tildžiau, tai garsinau muziką. Po poros minučių direktorius koja atidarė duris ir užbaubė: „Tu kalbėsi kada ar ne!?“ Taip atsikračiau mikrofono baimės.“
Po ryto laidos Laris Kingas ėmė komentuoti naujienas ir beisbolo rungtynes. Jis šio sporto šakos fanatas ir dar vaikystėje galėdavo perpasakoti rungtynes kuo nuodugniausiai, minutė po minutės. Susigalvojo naują šou – sėdėdavo restorane ir imdavo interviu iš visų, kas tik ten ateidavo. Pirmąjį interviu radijui jis paėmė iš pro jo stalelį skubėjusios padavėjos. Taip ėmė pintis grandinėlė, kurioje, apytiksliais skaičiavimais, dabar jau keturiasdešimt tūkstančių žmonių.
PASAKOJAMOJO ŽANRO ARTISTAS
Keturiasdešimt tūkstančių interviu leido Kingui idealiai nugludinti darbo metodus. Jie vienu metu ir paprasti, ir efektingi.
Leisti žmonėms pasakyti viską, ką jie nori, – pirmasis Kingo dėsnis. Juk nieko nesužinosite, jei kalbėsite patys.
Antroji taisyklė – reikia mokėti klausyti. Ji padeda sudėtingomis situacijomis, kai interviu herojus suirzęs ar uždaras.
Kingas dažnai atrodo naivus, bet to nė kiek nesigėdija: „Nė karto nebijojau užduoti klausimo, kuris kitiems galėjo pasirodyti kvailas, jei man atrodė, kad klausytojams tai bus įdomu.“ Tačiau skandalai Lario Kingo šou – retenybė. Jis niekada neprimeta savo nuomonės, nes nelaiko būtinybe provokuoti žmonių.
1978 metais Kingas rado formatą, kuris atnešė jam šlovę visoje Amerikoje ir padėjo tapti tuo, kuo jis yra dabar. „Mutual“ radijo stotyje jis kasnakt išeidavo į eterį nuo dvyliktos iki pusės šeštos ryto. Laida buvo tokia: pusvalandis interviu su kviestine žvaigžde ar ekspertu, pusantros valandos klausimus užduoda klausytojai, pustrečios valandos – pokalbis su klausytojais laisvomis temomis. O 1987 metais nutiko dar du įvykiai: Laris užsidirbo infarktą ir ėmė vesti laidą „Laris Kingas tiesioginiame eteryje“ per CNN. Tas šou galutinai įtvirtino jo šlovę.
LARIS LUDITAS
Kiekvieną Lario Kingo laidą žiūri vidutiniškai milijonas žmonių. Kartais nutinka ir išskirtinių dalykų. Kai vieno interviu herojė buvo Peris Hilton, jos pasirodymas po trumpo laiko kalėjime patraukė trijų milijonų amerikiečių dėmesį. Tačiau Kingas sulaukia ir nemažai priekaištų. Kritikų žodžiais, jis dažnai nešvelnus su žiūrovais, skambinančiais į studiją – pertraukia juos per pusę žodžio, išjungia garsą. Viena vertus, jei turite milijoninę auditoriją, bepročių, trokštančių paskambinti, irgi netrūksta. Kita vertus, tie, kurie girdėjo senesnes Lario radijo laidas, sako, kad jis jose elgėsi dar baisiau.
Dabar Lario Kingo darbas kelia dar daugiau nepasitenkinimo. Neįmanoma žiūrėti, rašo žiūrovai forumuose: neištaria vardų, užduoda kitą klausimą tarsi negirdėjęs atsakymo, niekada nesiruošia interviu. (Beje, ruošimais niekada nebuvo mėgstama Lario darbo dalis.) Niekada nereaguoja emocionaliai ir apskritai atrodo kaip pasipūtęs narcizas, laikantis save intelektualu, nes segi petnešas ir kalba susirūpinusio kupranugario tonu.
74-erių Kingas iš principo nepripažįsta naujų technologijų. Vieno svečių jis paklausė: „Internetas – tai kai tu spaudai visokiausius mygtukus ir kitokius dalykėlius?“ Už tokį požiūrį buvęs JAV valstybės sekretorius Kolnas Pauelas pavadino Kingą luditu. Tačiau nenusimanymas apie internetą nesutrukdė Lariui 2002-aisiais sudaryti didžiausio kontrakto per visą žinių televizijos istoriją: 56 milijonų dolerių vertės plius nelimituotas naudojimasis CNN lėktuvu. Šiuo metu metinė Kingo alga sumažėjo iki septynių milijonų, bet lieka viena didžiausių Amerikos televizijose.
VYRIAUSIOJI PELENĖS SESUO
Mėgstamiausias Kingo užsiėmimas – filmuotis kine, dažniausiai vaidinant patį save. Tačiau įsimintiniausią vaidmenį Kingas suvaidino antrojoje „Šreko“ dalyje – įgarsino vyriausiąją Pelenės seserį, dainuojančią Sindės Lauper dainą „Mergaitės tiesiog nori linksmintis“. Kingas – gyvas įrodymas, kad moterys myli ausimis ir vyras, mokantis kalbėti, gali puikiai susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Dabartinė jo žmona Šon Sausvik, buvęs „Playboy“ modelis, jau šeštoji pagal skaičių. Ir jaunesnė už vyrą 26-eriais metais.
Kai Kingo paklausia, ką jis daro, kad liktų geros formos ir galėtų kasdien eiti į studiją, kontroliuoti pokalbių eigą, jis atsako: „Nevalgau bet ko ir geriu vitaminus. Be to, turiu mažų vaikų ir jauną žmoną – tai leidžia pačiam likti jaunam. Kita vertus, aš iš prigimties darboholikas ir tebemėgstu savo darbą kaip tada, kai uždirbdavau 80 dolerių per savaitę.“
Kalbant apie kitas Lario Kingo sėkmės priežastis, vertėtų prisiminti istoriją apie aktorių Borisą Sičkiną. Kai jo kartą paklausė, kaip tapti tokiu aktoriumi kaip jis, atsakymas buvo: „Tai galėtų padaryti bet kuris žydas, jei tik nesivaržytų.“
