Hokšila išskirtinių pojūčių ieško pavojinguose kraštuose
2008 06 25 | Arnas MAZĖTIS | paneveziobalsas.lt
Beveik visą pasaulį apkeliavęs Hokšila Andradė į savo naujausią kelionę, kuri truko vos vieną dieną, išsiruošė labai greitai, nes pažįstamas lakūnas pasiūlė skristi kartu – palaikyti jam draugiją.
Dauguma žmonių prieš bet kokią kelionę, tolimesnę nei iki savo gimtojo kaimo, nervinasi: bando sukimšti daiktus į lagaminą, baiminasi, kad pamirš pasą, nerimauja, kas prižiūrės namus jiems išvykus ir t.t., ir pan. Netradicinės muzikos propaguotojas, gatvės muzikantas ir dainininkas bei filmų kūrėjas Hokšila Andradė tikrai ne iš tokių. Šis nenuilstantis keliautojas gali susiruošti per dešimt minučių ir viską metęs išvažiuoti. Nenuostabu, kad 27-erių Hokšila jau yra matęs beveik visą pasaulį.
KELIONĖS TIKSLAS – BŪGNAI
Prasidedant vasaros sezonui visi Lietuvos muzikantai jau būna susiplanavę kelių mėnesių darbus. Tačiau Hokšila gali viską mesti ir išvykti į kitą pasaulio kraštą, nes jam labai prireikia... nusipirkti naujų būgnų. Kaip tik taip ir nutiko praėjusią savaitę, kai Hokšila, mažiau nei prieš mėnesį grįžęs iš Ruandos, vėl išrūko į Afriką – šįkart į Gvinėją Bisau.
Tiesa, kaip teigia pats atlikėjas, reikia turėti gerų draugų, kad tokius sprendimus – vykti ar nevykti į Vakarų Afriką – galėtum priimti žaibiškai. „Man paskambino pažįstamas lakūnas ir pasiūlė kartu vienai dienai skristi į Gvinėją, – pasakoja Hokšila. – Aš, žinoma, sutikau, nes turėjau tikslą – nusipirkti naujų būgnų.“
Deja, šia kelione į Afriką muzikantui teko nusivilti – būgnų jis negavo.
„Nežinau... Grįžau kažkoks piktas, – neslepia pašnekovas. – Nuskridau nemokamai, bet vis tiek sugaišau visą dieną ir dar nieko negavau! Tame mieste, į kurį mes skridome, gatvės buvo keistai tuščios, tik vienas kitas žmogus, parduotuvės uždarytos – viskas lyg po karo...“
„Nors būgnų ir nepavyko nusipirkti, džiaugiuosi, kad turėjau galimybę parsivežti savo mėgstamų mangų – net visą kibirą!“ – staiga pralinksmėja Hokšila.
NEKENČIA RAMYBĖS
Lietuvių pamėgti populiarieji pasaulio kurortai, tokie kaip Turkija ar Egiptas, Hokšilos, švelniai pasakius, nevilioja. Pasiteiravus, nejaugi jis niekada nesirenka poilsinių kelionių kaip „normalus lietuvis“, muzikantas net pykteli dėl tautiečių skonio: „Ten visiškai neįdomu ir nieko naujo nei pamatysi, nei sužinosi! Ten visi važiuoja... velnias žino ko. Gal gulėti ir pilvus išvertus degintis? Man to nereikia!“
Prieš mėnesį Hokšila grįžo iš ekspedicijos į genocido, vidinių konfliktų ir skurdo nusiaubtą Ruandą, kur rinko medžiagą būsimam dokumentiniam filmui apie ten gyvenantį lietuvių kilmės kunigą Hermaną Šulcą. Didžiąją dalį pasaulio savo malonumui apkeliavęs tik su kuprine ir gitara ant pečių muzikantas prisipažino iš šios kelionės pirmąkart gyvenime norėjęs kuo greičiau parsirasti į Lietuvą. Sako, net ir jam, visko mačiusiam, Ruandoje matytus vaizdus ir išgirstas žmonių, išgyvenusių genocidą, istorijas nebuvo lengva „patempti“.
Į tokius kraštus kaip Ruanda, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos įtrauktą į valstybių, į kurias nerekomenduojama vykti, sąrašą, Hokšila vyksta ne tik ekstremalių pojūčių ieškodamas, nors neslepia, jog nuotykiai – vienas svarbiausių jo gyvenimo aspektų. Muzikantas sako geriau mokėsiąs daugiau ir vyksiąs į įdomius, turistų mažai arba visai nelankomus kraštus, kad tik vėliau turėtų ką pasakoti savo vaikams (kurių, tiesa, dar neplanuoja).
„Nekenčiu masinių žmonių susibūrimų vietų, – atvirai rėžia Hokšila. – Aš kalbu apie keliones, kai nuvyksti į kokią Turkiją ir aplink girdi lietuvišką arba rusišką kalbą! Mane iškart pradėtų purtyt ir aš iš ten pėsčiom pareičiau, kaip vienas žmogus iš Vokietijos grįžo... Nekenčiu ramybės, esu tikrąja to žodžio prasme ekstremalas, kuriam reikia nuotykių.“
TOKS GYVENIMO BŪDAS
Jau penkiskart Afrikoje viešėjęs (jei priskaičiuoti trumputį apsilankymą Gvinėjoje Bisau) Hokšila tikina dar ne kartą ten grįšiantis. „Po dešimties dvidešimties metų tikrai važiuosiu gyventi į Afriką“, – kartą pažadėjo dainininkas. Kodėl? Nes jam Juodasis žemynas, nepaisant nieko, yra „vieta, kupina harmonijos“, kur „tvyro džiaugsmas, kokio niekur kitur nepajusi.“
Ne kartą į įvairias pavojingas situacijas patekęs dainininkas, buvęs uždarytas ir į areštinę, ir atsidūręs netoli susišaudymų, džiaugiasi, kad visos jos baigėsi gerai, kad liko sveikas ir gyvas. Bet neslepia, jog jam tai iš dalies ir patinka – nes sutinka įdomių žmonių, patiria tai, ko ramų gyvenimo būdą propaguojantys tautiečiai niekada nepatirs.
Ir į pinigus Hokšila žiūri ne kaip į priemonę užsitikrinti patogesnį gyvenimą, bet kaip į galimybę nuvykti į kokią nors naują šalį ir joje pagyventi keletą dienų. Pakeliavus po apylinkes, pažinus vietos gyventojus ir papročius grįžti namo – kaip pats sako, pamiegoti, pavalgyti skrandžiui priimtino maisto – ir vėl keliauti.
„Negaliu aš sėdėti vienoje vietoje... Man reikia kelionių, nes to reikalauja mano kūnas. Toks mano gyvenimo būdas – visada lagaminuose,“ – juokiasi atlikėjas.
Artimiausiu metu Hokšila ruošiasi tik į vieną kelionę – ir tą suplanuotą, tačiau sako, jog gali būti, kad dar šiandien susirinks daiktus ir vėl kur nors išlėks bent keletui dienų.
„Galiu viską mesti, susikrauti lagaminėlį, ir aš jau skrendu! Nesvarbu, bus tai pavojinga šalis ar ne, tačiau jei man užeis noras, aš jį išpildysiu. Nes gyvename neamžinai, o pamatyti norisi kuo daugiau, kad pats žmogus jaustumeisi visavertis ir laimingas. Šiuo metu, pavyzdžiui, norėčiau sėdėti kokiame Paryžiuje ar Lisabonoje. Gal skrendam?“ – pasiūlė atlikėjas ir, padėkojęs už pokalbį, nuskubėjo į sceną dainuoti su dainininke bei dailininke Alina Orlova, su kuria dar šį mėnesį skris į Maskvą.
