Gediminas Cibulskis. Vienų daugėja, kiti stambėja
2008 07 04 | politika.lt
Jeigu Lietuvoje yra įdomiosios politinės statistikos mėgėjų, šiomis dienomis jie turėtų trinti delnus iš smalsumo. Šalyje dar, regis, niekada nebuvo tiek partijų, kiek gali būti rudeniop. Tačiau jų skaičius ne tik didėja, bet ir mažėja. Koks jis nusistovės? Ir kas iš to?
Po to, kai Registrų centras pirmadienį oficialiai įregistravo „Tautos prisikėlimo partiją“ ir įtraukė ją į Juridinių asmenų registrą, Lietuvos politinių partijų sąrašas pailgėjo iki 39-os eilutės. Ant galutinio įregistravimo slenksčio jau viena koja stovi „Frontas“. Profsąjungų bei Leiboristų partijos dar laukia Teisingumo ministerijos sprendimo. O kur dar Žemaičių partijos aktyvistai, vieną kartą jau sulaukę iš ministerijos neigiamo atsakymo, tačiau žadantys, kaip kai kuriuose žaidimuose raginama, bandyti dar kartą.
Kiek prieš Seimo rinkimus turėsime politinių partijų? 42–43? Jų kūrėjai taip įsibėgėjo, kad nebestebintų nė 45-ios. Tačiau dešiniajame sparne politinių jėgų, priešingai, mažėja. Tėvynės sąjunga absorbuoja visus smulkesnius darinius ir virsta savotiška superpartija, vienijančia visus politikus, kurie nors kartą per ketverius metus pamąsto dešiniuoju pusrutuliu.
Prieš keletą mėnesių įvyko tautininkų prijungtuvės, prieš keletą savaičių skambiai atšvęstos jungtuvės su Lietuvos krikščionių demokratų partija. Netgi Vidmantas Žiemelis, kadaise jau atsikilęs nuo Tėvynės sąjungos, bet į šios kadencijos Seimą patekęs pagal šios partijos sąrašą, 2006-ųjų spalį vėl atskilęs nuo konservatorių parlamentarų, dabar dar kartą pasiprašė į Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos gretas. Ir buvo priimtas.
Atgal prašosi dar vienas eksnarys, tarp partijos lyderių kadaise buvęs Gediminas Vagnorius. Neparlamentinei Krikščionių konservatorių socialinės sąjungai pastaruosius kelerius metus vadovaujantis politikas atsiuntė TS-LKD tarybai laišką, kuriame „maloniai siūlo“ apsvarstyti galimybę dirbti kartu. Jo žodžiais – „įsilieti į TS-LKD bendrą veiklą ir paremti atskirus kandidatus vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje“.
Įdomi tendencija – kol kiti bando sužaisti naujumo korta (leiboristai neneigia palaiką glaudžius ryšius su Darbo partija, „Frontas” žada naujam gyvenimui Lietuvoje prikelti socialdemokratiją, daugumai „Tautos prisikėlimo partijos“ vadovų aktyvi politika – apskritai nauja sritis), TS-LKD kaip tik buria tuos, kurie kadaise atskilo, priima atgal sūnus ir dukras paklydėlius.
Tiesą sakant, pakankamai konservatoriškas elgesys – „senų gerų“ dalykų aukštinimas. Bet negalima atmesti ir grynai pragmatinių tikslų. Tiek tautininkai, tiek krikščionys demokratai, tiek G.Vagnoriaus partija, tiek jis pats su V.Žiemeliu panoro prisiglausti po plačiu sparnu, kuris rinkėjų apklausose pastaruoju metu nuolat atsiduria tarp lyderių. Priklausant tokiam dariniui tikimybė atsidurti parlamente nepaprastai išauga.
Kita vertus, kaip jau esu rašęs, jungdamiesi į vieną darinį, dešinieji naikina alternatyvos galimybę. Rinkėjai, vis dar tikintys centro dešiniosiomis vertybėmis (ar bent jau partijų pavadinimais), bet nebenorintys balsuoti už konservatorius, iki šiol dar turėjo, iš ko pasirinkti. Dabar visos „alternatyvos“ nori susisprausti viename sąraše.
Bet Andriui Kubiliui ir kompanijai, matyt, reikšmingesnis kitas veiksnys. Demonstruodami savo principus jie atsisakė bendradarbiauti praktiškai su visomis partijomis, kurios gali patekti į Seimą. Draugiškumą demonstruoja nebent Liberalų sąjūdis, tačiau jis taip pat panašėja į priedą prie TS-LKD. Akivaizdu, kad partijai reikia kuo daugiau koalicijos partnerių. Arba pačiai tapti savotiška koalicija iš vienos partijos.
