Gediminas Cibulskis: Brangsta degalai – nevažiuokime į darbą
2008 06 09 | bernardinai.lt
Per keletą mėnesių beveik įpratome, kad valdžios atstovai, paklausti apie nenumaldomą kuro brangimą, tegali atsakyti: „tai pasaulinė tendencija”. Tarsi išgirdus šiuos žodžius nuo širdžių masiškai nusiristų akmenys ir visiems pasidarytų taip ramu, kaip pirmą vasaros atostogų dieną. Pasaulinė tai pasaulinė – nieko čia nepadarysi, belieka tik susitaikyti.
Dabar jau imama suprasti, kad ir mes gyvename tame pačiame pasaulyje kaip ir kiti. Bent žodžiais subruzdo parlamentas, o štai ūkio ministras Vytas Navickas susiruošė Europos Sąjungos energetikos ministrų taryboje išrėžti kalbelę apie degalų kainų karpymo priemones. Tiesa, visa, ką sugalvojo valdžia – finansinių instrumentų remontas. V.Navickas užsiminė apie galimybes peržiūrėti muitų ir akcizų politiką. Tuo tarpu pasaulyje sklando kur kas nestandartiškesnės idėjos.
Kai prieš keliolika metų Sovietų Sąjunga paskelbė ekonominę blokadą, Lietuvoje įvyko unikalus lūžis – kaimynai pradėjo kooperuotis ir į darbą važiuoti keliese viena mašina. Tai buvo ypatinga permaina ne todėl, kad artimą savo paprastai mylime tik per šventes ir pamaldas. Kur kas svarbiau, kad tuomet degalų rinkai patekus į krizę, lietuviai bene pirmą kartą ėmėsi ieškoti paprastų gyvenimiškų išeičių iš sunkios padėties.
Deja, vėliau tendencija nuslopo. Galbūt todėl, kad ji neapėmė kritinės masės – tuomet Lietuvoje toli gražu ne kiekviena šeima turėjo automobilį (VĮ „Regitra” duomenimis, 1990-ųjų pabaigoje šalyje buvo registruoti beveik 534 tūkst. lengvųjų automobilių, šiuo metu – triskart daugiau) ir mažiau žmonių važiuodavo į darbą savo transporto priemone. Galbūt pasikeitusios gyvenimo sąlygos, prasidėjusi visuomenės transformacija pradangino ir vienybę. O gal tiesiog gerėjant gyvenimui pasikeitė pats vairuotojų požiūris. Sociologai priežastis nurodytų kur kas nuosekliau, tačiau akivaizdu, kad fantazija išgaravo. Vieninteliai paplitę degalų taupymo būdai – pirkti juos juodojoje rinkoje ar montuoti į mašinas dujų įrangą. Vienas kitas gudresnis meistrauja aliejumi varomas sistemas, turtingesnis – perka naujus ekonomiškesnius ir ekologiškesnius modelius. Žodžiu, bandoma visaip tvarkytis su pasekmėmis, bet ne priežastimis.
Tuo tarpu pasaulyje populiarėja iniciatyvos spręsti degalų problemą nestandartiškai – mažinti jų vartojimą tokiais būdais, kurie būtų patrauklūs vartotojams. Pavyzdžiui, JAV kilo tendencija apkarpyti dienų, kai darbuotojams reikia pasirodyti darbe, skaičių. Galimybę atvykti į darbą tik 4 dienas per savaitę siūlo ne tik privačios, bet ir valstybės institucijos. Penktąją dieną darbuotojai raginami dirbti iš namų naudojantis telekomunikacijų technologijomis.
Kitas variantas – dirbti keturias dienas po 10 valandų, taigi tas pačias 40 valandų per savaitę, tik viena diena trumpiau. Taikant tokį tvarkaraštį rečiau važiuoti į darbą gali ir žmonės, kurių pareiga yra fiziškai būti konkrečioje vietoje – su klientais bendraujantys tarnautojai ar apsaugos darbuotojai.
Keturios kelionės vietoj penkių – nauda ne tik piniginei, bet ir gamtai. Sutaupomos mažiausiai išvykos per savaitę – į darbą ir namo. Protingai paskirsčius dirbančių ir besiilsinčių srautus (kad ne visi tupėtų namuose tą pačią dieną), sutrumpėtų ir kamščiai tiems, kurie dirba. Be to, naujasis grafikas gali išeiti į naudą ir psichologinei darbuotojų sveikatai: atsiranda daugiau galimybių pabūti su šeima, artimaisiais, savimi.
Žinoma, keturių dienų tvarkaraštis taip pat turi minusų. Namuose žmonės sudėvės asmeninį, o ne darbdavio inventorių, sunaudos daugiau elektros. Tačiau gali tekti nueiti kryžiaus kelius, kol pavyks gauti kompensaciją. Vadovai taip pat mato problemų – sunkiau kontroliuoti samdinį. Namuose jam gali būti sunku įsijausti į darbą. 10 valandų darbo per dieną gali pasirodyti perdaug ir vieniems, ir kitiems. Be to, toks darbo grafikas tinkamas ne visoms profesijoms, pavyzdžiui, toms, kuriose dirbamas pamaininis darbas. Tačiau sveikintina pati idėja – atsisakyti įsisenėjusio požiūrio ir ieškoti naujų išeičių. Informacinės technologijos jau dabar kai kuriems darbuotojams leidžia nesirodyti darbe ne vieną, o visas penkias darbo dienas per savaitę.
