Fabrikantas be svajonių
2008 06 25 | Eglė LIPSKIENĖ | paneveziobalsas.lt
Sulaukęs 73 metų pirmadienį, gegužės 26-ąją, nuo vėžio mirė šiuolaikinio kinematografo legenda JAV kino filmų režisierius ir prodiuseris Sidnis Polakas. Į kinematografą S.Polakas atėjo septintojo dešimtmečio viduryje ir apie jį iš karto prakalbo beveik visi. Ir beveik iš karto – kaip apie talentingiausią iš talentingiausiųjų. Jo pavardė visiems kino mėgėjams asocijavosi tik su Holivudu, tačiau jis pats visą laiką neigė ryšius su sapnų fabriku, tad daugelis jį vadino subtiliai paprastai – fabrikantu be svajonių.
DOSJĖ
Gimimo data: 1934 metų birželio 1 d.
Gimimo vieta: Lafajetas, Indianos valstija, JAV.
Profesija; režisierius, aktorius.
Filmografija
1968 – „Skalpų medžiotojai“.
1969 – „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“
1973 – „Tokie mes buvome“.
1975 – „Jakodza“.
1975 – „Trys Kondoro dienos“.
1977 – „Bobis Difrildas“.
1979 – „Elektrinis raitelis“.
1982 – „Tutsi“.
1985 – „Iš Afrikos“.
1993 – „Firma“.
1995 – „Sabrina“.
1999 – „Melo voratinklis“.
2005 – „Vertėja“.
2007 – „Maiklas Kleitonas“.
Kaip prodiuseris, Sidnis Polakas visas jėgas skyrė tik nepriklausomam kinui. Jo filmografijoje – daugiau kaip trisdešimt juostų, beveik kiekviena tapusi pasaulinio kino klasika.
Prodiuseris, scenaristas, režisierius Sidnis Polakas gimė žydų emigrantų iš Odesos šeimoje. Teatrą pamėg dar vaikas būdamas. Užuot lankęs paprastą mokyklą, įstojo į dramos studiją.
Atitarnavęs armijoje nuvyko tiesiai į Brodvėjų, vėliau – į televiziją, vaidino pjesėse bei serialuose.
Jo, kaip kūrėjo, karjera iš karto tapo susijusi su garsiausiais Holivudo žmonėmis ir kino studijomis.
Paskutiniais metais Sidnis Polakas dažnai rodydavosi ir prieš kamerą - filmavosi Vudžio Aleno ir Stenlio Kubriko filmuose. Paskutinis kino grando darbas, už kurį jis buvo nominuotas „Oskarui“, - juosta „Maiklas Kleitonas“. Joje Sidnis Polakas ir vaidino, ir buvo prodiuseris.
S.Polakas mėgo draugauti su žymiais žmonėmis ir mielai sutikdavo su kino grandų pasiūlymais nusifilmuoti jų filmų epizoduose. Jį buvo galima pamatyti R.Oltmano „Žaidėjuje“, R.Zemeckio „Mirtis jai tinka“, V.Aleno „Vyruose ir žmonose“. Vienas paskutinių režisieriaus vaidmenų buvo Stenlio Kubriko „Plačiau užmerktose akyse“. Būtent tame filme jis atidžiau įsižiūrėjo į Nikolę Kidman ir pakvietė suvaidinti pagrindinį vaidmenį savo „Vertėjoje“. Šis filmas apie purviną politiką bei slaptąsias tarnybas buvo priešpaskutinis Sidnio Polako karjeroje.
Sirgo jis ilgai, paskutines dienas praleido Los Andželo priemiestyje su artimaisiais – žmona Dorote, dukromis Rebeka bei Reičele ir šešiais vaikaičiais.
Kino pasaulis Sidnį Polaką mylėjo. Jis buvo iš tų žmonių, kurie savo šviesa nušviečia viską aplink, nustato bendravimo lygį ir kokybę. Jis buvo tarsi elektrinis raitelis – viskas, prie ko prisiliesdavo, įgaudavo jo originalaus ir protingo talento energijos. Ir daba, kai sakoma, kad jo trūks, tai ne tušti žodžiai ar įprasta tokiais atvejais vartojama formulė.
Dirbti su juo laikė laime didžiausios kinematografo žvaigždės Merilė Stryp, Robertas Redfordas, Dastinas Hofmanas, Polas Njūmenas, Šonas Penas, Nikolė Kidman, Barbara Streizand, Robertas Mičemas. Prieš jį atsiverdavo tos durys, kurios taip ir likdavo uždarytos daugeliui. Daug ką pasako vien faktas, kad filmas „Vertėja“ buvo pirmasis, nufilmuotas SNO būstinėje. Be to, Sidnis Polakas buvo nuostabus aktorius, nesibaidęs net mažulyčių epizodinių vaidmenų, jei tik to būdavo prašomas. Buvo patyręs ir labai sėkmingas prodiuseris – jo, kaip šios srities specialisto, sąskaitoje tokie filmai kaip „Tykusis amerikietis“, „Šaltasis kalnas“, „Talentingasis misteris Riplis“.
MINTYS PIRMUOJU ASMENIU
„Kiek save pamenu, visada gyvenau Amerikoje. Man tėvų emigracija man ir liko kažkas iš šeimos padavimų srities. Ko gero, esu tikras amerikietis. Ar net holivudietis. Tačiau nė vieno filmo nenufilmavau Holivude. Juk ten gyvenu. Va ir įsivaizduokite mano dienotvarkę filmuojant jo paviljonuose: rytą prabundu, pusryčiauju, sėduosi į mašiną ir važiuoju į darbą, tai yra į studiją. Praleidžiu joje visą dieną, pavadinkime ją darbo diena, nufilmuoju reikiamą medžiagą. O vakare rėkiu: „Stop, nufilmuota! Visiems ačiū.“ Atsisveikinu su komanda, sėduosi į mašiną, važiuoju namo, vakarieniauju ir guluosi miegoti. Ir taip kasdien... Nenoriu, kad filmavimas taptų paprasčiausia rutina. Ir dar – privalau būti ten, kur pagal scenarijų vyksta filmo veiksmas. „Iš Afrikos“ buvo filmuota Tanzanijoje, Nairobyje, Maroje bei kitose egzotiškose vietovėse. Vargu ar žiūrovas būtų patikėjęs istorijos tikroviškumu, jei Afrika būtų buvusi sumontuota Holivudo paviljone.
Aš nepataikauju publikai, tačiau kai per filmo „Vertėja“ bandomąją peržiūrą pamačiau, kad pusė žiūrovų salėje miega, o kita pusė spokso į ekraną nieko nesuprasdama, teko pakeisti jo pabaigą. Esmė ta, kad pradiniame variante pagrindinis blogiukas pripažino savo kaltę ir gailėjosi. Tik vėliau supratau, kad toks finalas neįtikimas iki absurdo. Tarsi Osama bin Ladenas staiga pasirodytų per televiziją su kaltę išpažįstančiais monologais. Sutikite – kliedesys visiškas. Todėl filmo pabaigą pakeičiau. Bet pradinis variantas išliko DVD diske – tebemanau, jog jis dinamiškesnis.
Tačiau kalba ne apie mano pataikavimą publikai. Kiekvienas režisierius turi būti sąžiningas filmo atžvilgiu, jei jo įvykiai pretenduoja į realizmą.
Dar kalbama, kad aš dirbu su vardais. Pasakysiu – ne su jais, o su tikrais profesionalais. Jei paklaustumėte, kas galėtų geriau už Šoną Peną suvaidinti „Vertėjoje“, atsakyčiau, kad tik Šonas Penas, o už Merilę Stryp filme „Iš Afrikos“ – tik Merilė Stryp. Man nesvarbus aktoriaus vardas, o svarbus jo meistriškumo lygis. Sakote, žvaigždės apsaugo filmą nuo nesėkmės? Nieko panašaus, filmas „Melo voratinklis“ su Harisonu Fordu nebuvo sėkmingas. Harisonas tais laikais jau buvo superžvaigždė, žmonės buvo įpratę matyti jį kaip kietuolį superherojų, nemokantį ir nesugebantį nei kentėti, nei kankintis, net daug galvoti. Čia buvo atvirkščiai. Taigi vardas visiškai negarantuoja, kad filmas surinks pilnutėles žiūrovų sales.
Apskritai per pastaruosius metus kinas suprastėjo, tačiau greta Holivudo produkcijos egzistuoja ir autorinis kinas. Holivudas specializuojasi štampuoti blokbasterius, tačiau net ir ten pasitaiko režisierių, kuriuos negėda pavadinti tikrais kūrėjais. Tikiuosi, kad ir aš jiems priskiriamas. Nes ne vien filmuoju – dar ir prodiusuoju nepriklausomus labai nedidelio biudžeto projektus. Nesakau, blokbasteriai niekur nedings, jie daro didelius pinigus. O originalių eklektiškų, ekscentriškų ir įdomių meno požiūriu filmų turėtų atsirasti daugiau. Ir atsiras, pamatysite.“
