Ar kunigams dera rūkyti?
2008 06 26 | Kun. teol. dr. Visvaldas Kulbokas | bernardinai.lt
...Kaip ir kiekvienam krikščioniui, kunigams dera daryti tai, kas yra dorybė. Paprastai rūkymo negalime priskirti dorybių sąrašui. Todėl nė vienas krikščionis neturėtų puikuotis, kad rūko.
Kita vertus, rūkymas yra tik vienas iš žalingų įpročių, kurie nė vienam iš mūsų nėra naudingi. Prie tokių įpročių galima priskirti ir, pavyzdžiui, dienos režimo nesilaikymą, netaisyklingą mitybą, kurie tiek sveikatai, tiek mūsų psichologinei valiai gali kenkti ne mažiau nei rūkymas.
Panašių apsileidimų savo gyvenime paprastai turime ne vieną, ir čia jau kyla klausimas, kokią taktiką kovoje su jais reikėtų naudoti. Visų pirma yra svarbu išgydyti savo sielą nuo tų dalykų, kurie yra kenksmingiausi (tiek moraliniu, tiek fiziniu požiūriu). Kunigui, turinčiam būti moraliniu autoritetu kitiems, tarp tokių svarbių dalykų į pirmąsias vietas iškyla tie, kurie yra išoriškai apčiuopiami ir pastebimi. Dėl šitos priežasties kunigas yra labiau įpareigotas kovoti su savo rūkymu, nei pasaulietis. Tačiau, kaip suprantame, ne visuomet tokia kova gali būti lengva.
Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo visuomenės, kurioje kunigas gyvena. Pavyzdžiui, iš Ispanijos kilęs šventasis Josemaria Escriva (Popiežiaus Jono Pauliaus II kanonizuotas vos prieš keletą metų) paprašė vieno iš trijų pirmųjų „Opus Dei“ narių kunigų pradėti rūkyti, kad ši organizacija nebūtų per daug atitrūkusi nuo Pietų Europos kultūros, kurioje praėjusio amžiaus viduryje buvo rūkoma tikrai nemažai. Tagi būsimasis šventojo Josemaria dešinioji ranka ir įpėdinis, kunigas Alvaro del Portillo, taip pradėjęs rūkyti, šio įpročio neatsisakė iki gyvenimo pabaigos.
