Andriaus Kubiliaus recenzija: Dvidešimties metų istorija
Kalbėti apie Sąjūdį, Sąjūdžio istoriją yra pakankamai lengva, bet kartu ir pakankamai sunku. Lengva, nes yra aišku, kada prasidėjo, ir aišku, ką pasiekė. Sunku, nes Sąjūdžio istorija, visai trumpa, bet aistringa 1988–1990-ųjų istorija, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet ji yra ir stipriausio iš žmogiškųjų jausmų – tikėjimo istorija, kurią daug sudėtingiau parašyti.
Nesu istorikas, bet esu šito istorijos etapo šioks toks dalyvis – mano kelias ėjo nuo žaliaraiščių organizatoriaus ir pirmųjų akcijų, rinkimų kampanijų organizacinio štabo vieno iš narių iki Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus. Todėl esu subjektyvus bet kokios Sąjūdžio istorijos vertintojas.
Skaitydamas Sąjūdžio laikmečio aprašymus, juos vertinu subjektyviai, pagal labai paprastą principą – ar toks aprašymas atspindi mano jausmus, suvedamus į paprastą tezę: dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti. Iki šiol tai buvo patys vertingiausi mano gyvenimo metai. Įdomesni ir už metus, kai man teko vadovauti Vyriausybei. Ir visų pirma todėl, kad tuos Sąjūdžio metus prisimenu kaip didelio tikėjimo metus.
Šis mokslinis veikalas yra, ko gero, pirmoji akademinė pastanga išdėstyti Sąjūdžio įvykių istoriją. Ne tikėjimo, bet įvykių istoriją. Nesu humanitaras, tad ne kažin ką galiu pasakyti apie akademinę knygos pusę. Kaip neprofesionalas galiu tik pagirti: skaitoma lengvai, įdomi ir intriguojanti. Įvykių ir permainų gausa, kaitos sparta, panorama perteikta tikrai įspūdingai ir įtikinamai. Gal ir yra kokių nors faktinių smulkių netikslumų, bet tai vertindamas asmeniniais prisiminimais tikrai negaliu pasikliauti.
Kai kur akis užkliūva už ne visai pagrįstų tezių ar apibendrinimų: ar tai būtų apie Sąjūdžio radikalėjimą, Kauno radikalų įtaką, ar apie „nacionalinio komunizmo“ reiškinį. Kartais atrodo, kad šiek tiek dirbtinai ieškoma kritinio požiūrio į Sąjūdžio laikmetį, lyg ir mėginama sakyti, jog vienas ar kitas to meto veiksmas ar laikysena buvo klaidinga (tarytum tuomet buvo iš ko pasimokyti). Kartais gali suabejoti prielaidomis, kad Jakovlevas ir Gorbačiovas gal net slapta ieškojo būdų, kaip Baltijos šalims suteikti laisvesnį, beveik lenkišką ar suomišką statusą. Bet tokios pastabos teigiamo knygos daromo įspūdžio negadina, kaip ir Sąjūdžio laikmečio klaidos nepagadino viso reikalo, kaip sako K. Motieka, – Sąjūdis momento paskelbti Nepriklausomybę „nepražiopsojo“.
Negadina knygos ir tai, kad skaitydamas joje išdėstytą 1988–1990-ųjų Sąjūdžio istoriją (bent jau tokį autorių tikslą rodo knygos paantraštė), perskaitai ir tų metų Lietuvos komunistų partijos istoriją. Tikiuosi, kad autoriai taip norėjo parodyti tik tai, ką jie ir parodė, – Sąjūdis savo veiksmais keitė visą Lietuvą, įskaitant ir to meto komunistų partiją, ir visą valdžią, o ne tai, ką kai kas, ypač Sąjūdžio jubiliejų proga, bando teigti, – kad tuo metu Sąjūdis buvo visa Lietuva, nuo Brazausko ir Juršėno iki Landsbergio su Saudargu. Man negaila, bet taip nebuvo.
Taip nebuvo, kaip nebuvo ir Sąjūdžio laikmetis vien toks, kokį jį galiu pažinti iš šios knygos, – vien ypač reikšmingų politinių manevrų Vilniuje ar Maskvoje laikas, vien garsiomis to meto pavardėmis nužymėtas įspūdingų įvykių kaleidoskopas.
Šių akademiškai išdėstytų didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių karuselėje lyg ir pradingsta arba tik retkarčiais šmėkšteli kita Sąjūdžio istorijos dalis – žmonių Sąjūdžio istorija arba tai, ką aš vadinu Didžiojo Tikėjimo istorija.
To meto tikėjimo, kad kažką galima pasiekti ir pakeisti, kaita verta atskiros istorijos. Kaip visuotinis netikėjimas tapo beveik visuotiniu tikėjimu, verta ypač atidžiai išanalizuoti, nes tai labai praverstų ir šiandieniniame mūsų gyvenime, kai nusivylimo, netikėjimo, abejingumo yra beveik tiek pat, kiek buvo tada, 1986–1987 metais.
Šioje knygoje aprašytais Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti Sąjūdžio būstinėje, nustūmus savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją Universiteto Fizikos fakultete. Skaitydamas šią knygą galvoju, kad šiek tiek kitaip prisimenu tą Sąjūdžio laikmetį. Prisimenu ne kaip gausių istorinių įvykių ir permainų, bet kaip vis labiau plintančio tikėjimo laikmetį. Iš tiesų skaitydamas knygą stebiuosi, kaip skirtingai atmintyje išlikę pagrindiniai to meto akcentai.
Tikrai nepamenu, kad Sąjūdžio būstinės sekretoriate tiek daug dėmesio būtume skyrę ir kad mums būtų labai rūpėję, kokios permainos vyksta Lietuvos komunistų partijoje (apie ką daug kalbama šioje knygoje), ypač po Sąjūdžio laimėtų pirmųjų rinkimų į SSRS deputatų suvažiavimą, kai paaiškėjo, kad kompartija, norėdama išlikti politinėje arenoje, turės radikaliai keistis. Taip pat nelabai pamenu, kad po pradinio entuziazmo būtume daug dėmesio skyrę ir tam, kas vyksta Maskvos deputatų suvažiavimuose ar lietuviškoje sovietinėje Aukščiausiojoje Taryboje.
Bet labai gerai atsimenu žmonių entuziazmą ir augantį žmonių tikėjimą piketuose, mitinguose, renkant parašus. Labai gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 88-ųjų birželio viduryje: kai su kolega fiziku užsikabinę ant vienos pusės po Gorbačiovo portretą (kad milicija skaudžiai nemuštų), o ant kitos pusės po plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalinome pirmąsias Sąjūdžio žinias ir kvietimus į mitingą, taip pat gerai pamenu pirmuosius Sąjūdžio piketus prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir prie Eltos, apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu visuomenėje netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas galbūt būtų buvę sutriuškinta.
Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.
Tuomet pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas, paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.
Paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi žiniasklaidos priemonės. Sąjūdžio žinios ir „Atgimimo banga“ buvo ledlaužiai, sutrupinę ledinę netikėjimo sieną ir sujungę žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę.
Einant pakankamai sparčiai, tačiau laipsniškai, skepsis ir netikėjimas iš pradžių virto tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to gana greitai ir tikėjimu Sąjūdžio įvardyta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.
Taigi, lyginant su šia gera akademine Sąjūdžio laikų istorija, mano atsiminimuose daug daugiau vietos užima ne didžiųjų įvykių istorija, o Didžiojo Tikėjimo paprasta istorija – pilna Sąjūdžio būstinė savanorių: studentų ir pensininkų, pažįstamų, nepažįstamų, šimtai žaliaraiščių mitinguose ir pergalių rinkimuose euforija, ir keistas jausmas matant, kaip kasdieniškai paskelbiama Nepriklausomybė, su jos deklaracija, atspausdinta iš Sąjūdžio būstinės į Aukščiausiąją Tarybą atgabentais pirmaisiais kompiuteriais.
Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime. Ir be abejo, toks tikėjimo fakelas negali degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, nes tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.
Štai tos tikėjimo istorijos aš ir pasigendu. Pasigendu tos paprastų žmonių entuziazmo istorijos. Jos negali atspindėti akademiškai išdėstyta svarbiausių įvykių chronologinė istorija. Tai nėra priekaištas šiai įvykių istorijos knygai – svarbiai ir vertingai. Gal tokiai mano trokštamai tikėjimo istorijai parašyti reikia ne akademinės istoriko išminties, o meninės rašytojo jausenos. O gal tokios iš viso neįmanoma parašyti, nes to, kas buvo tada, žodžiais paprasčiausiai neįmanoma pakartoti.
